Nesitiki, kad šis kovas, Teatro mėnuo, buvo jau šeštasis, kai į jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną kopė Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos literatai. Visada nustebinantys, visada originalūs. 2017 metais nusinešę jau antrąjį Metų literato apdovanojimą – „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlę.
Žyginta Savickaitė (10 kl.)
„Man eilėraščių rašymas yra svarbi saviraiškos forma. Eilėraštis – kaip dienoraštis: ką jaučiu tą akimirką, tai ir atsispindi mano kūryboje.“
***
Užsimerk – jauti, kad skrendi.
Greitai pakyli ir lėtai krenti.
Atmerki akis – nebesupranti:
Tu gyvas dar ar jau miršti?
Kūne – šiluma.
Kažkur garsus girdi.
Širdy jausmai prabunda –
Gyvenimu vėl tiki.
***
Tau nereikia žinoti mano vardo.
Tau nereikia girdėti mano balso.
Tau nereikės verkti prie mano kapo…
Miglė Bukauskaitė (9 kl.)
„Mano kūryba – jausmų šokis, kuris išlaisvina sielą, o repeticijos vyksta vakarais kelis kartus per savaitę jau kokius penkerius metus. Dienos emocijas, svajones, fantazijas paleidžiu laisvam skrydžiui, ir jos šokdamos nutupia ant popieriaus lapo“.
Bičiuliai
Ant kampe stovinčio krėslo elegantiškai nusileido šilko šalis. Jis žiūrėjo į švenčiančių žmonių džiaugsmą ir… liūdėjo. Ak, kodėl ji paliko jį vieną. Šeimininkė linksma čiauška su svečiais, mosuoja rankomis, šypsosi kerinčia šypsena ir net nepažvelgia į kampą.
Staiga šalis slysteli nuo krėslo atkaltės, sugauna sietyno mestą spindulį ir sužėri visomis šilko spalvomis dar linksmiau nei šeimininkės akys.
Kodėl?
Nepatikėsite, šalia, ant krėslo, nutūpė šeimininkės vyro skrybėlė.
Įkalintas kasdienybėje
Kartais visi prisimena lietų. Net ir tie, nešami dienos srovės.
Kartais visi pasiilgsta vienatvės. Net ir tie, išduoti draugų.
Kartais girdi už sienos rėkiant. Užgniauži sielą, kad uždegtum tylą.
Kartais, kai grįžti, o vakarienės nėra, prakeiki visus, kad jie tokie nesupratingi.
Kartais kartoji: kam kalėti kažkokiam kambary, jei pasaulis niekam nepriklauso, tu esi laisvas?
Kartais užmiršti suplanuotą susitikimą ir, kai viskas slysta iš rankų, prisimeni lietų…
Tylų ar garsų. Vasarą ar rudenį. Šiandien ar vakar. Gal rytoj?
Bet vis tiek lietų.
O kas, jei emocijų sienos pratrūktų ir viskas staiga išsilietų?
Srovė užgesintų garsus, užsidegtų tyla.
Ir kažkas tyliai kalėtų kambary be vakarienės.
