Aktoriaus gyvenimo, kūrybos tėkmėje vertingos visos patirtys, sako Rimantas Teresas, vienodai branginantis praeities atradimus ir paklydimus, šlovę ir kasdienes kūrybines kančias, buvimo scenoje trapumą ir pažeidžiamumą.
Pirmosios kregždės
Buvo laikai, kai visi žinojo: Panevėžio dramos teatre vaidina išskirtinai Juozo Miltinio mokiniai, jo studiją baigę aktoriai. Kitiems – net ir patiems gabiausiems, prestižinius mokslus baigusiems, kelias į šią sceną būdavo uždarytas.
Tik 1981-aisiais režisieriui J. Miltiniui pasitraukus, po teatro stogu nutūpė pirmosios iš kito krašto atskridusios kregždės – Valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija) ką tik baigę jaunuoliai.
Panevėžio teatrui tinkamiausius aktorius atrinko jų diplominius spektaklius stebėjęs tuometis naujasis teatro vadovas Donatas Banionis bei jo pagalbininkas aktorius Gediminas Karka.
Nesunku įsivaizduoti, su kokiu jauduliu bei kūrybiniu užsidegimu į vis dar šlovės viršūnėje esantį garsų Panevėžio teatrą važiavo keturi atrinktieji, profesorės Irenos Vaišytės mokiniai: Arvydas Bagdonas, Gintaras Adomaitis, Valerijus Jevsejevas ir Rimantas Teresas.
Štai kokius prisiminimus apie tas dienas, po dvidešimties teatre praleistų metų, savo knygoje „Prisilietimo oazė“ pateikė iki šiol teatre dirbantis aktorius ir režisierius R. Teresas: „Nežinau, su kokiomis mintimis sustojau ties Panevėžio dramos teatro slenksčiu. Greičiausiai tuo metu galvoje kirbėjo: „Štai, aš artistas, priimkite mane. Aš atėjau! O naivume! Aš atėjau vaidinti hamletų, ivanovų, čackių, ričardų.“ Taip, žinoma, taip! Aš atėjau sudrebinti pasaulio! Tuo metu man atrodė, kad galiu viską. Tuo metu…“
Maestro palinkėtas stebuklas
Neabejotinai panašiai mąstė ir kiti pradedantieji aktoriai – jaunatviškas maksimalizmas kalnus verčia.
„Šiandien to laiko pojūčiai atrodo kiek naivoki…“ – sako R. Teresas. Bet tuomet jaunųjų ketvertukas buvo pirmieji sudrumstę legendą įsiveržėliai, „kitos mokyklos“ aktoriai, pasiryžę visiems įrodyti savo gebėjimus.
Pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo naujieji kolektyvo nariai, vyko didžiojoje teatro salėje. Jaunieji aktoriai buvo pristatyti susirinkusiesiems – tuo metu gerai žinomiems aktoriams, plačiai pagarsėjusioms to meto žvaigždėms.
„1981 m. rugpjūčio 1 d. Panevėžio dramos teatras. Teatras – legenda. Teatras, apipintas mitais, neprieinamas, uždaras, paslaptingas. Pavardės: Donatas Banionis, Gediminas Karka, Stepas Kosmauskas, Henrika Hokušaitė, Eugenija Šulgaitė, Regina Zdanavičiūtė, Vaclovas Blėdis, Kazimieras Vitkus, dar anksčiau Bronius Babkauskas, Stasys Petronaitis, Algimantas Masiulis. Ir teatro korifėjus Juozas Miltinis“.
Taip, tuo metu, kai jaunieji aktoriai įsiliejo į teatro kolektyvą, J. Miltinis, nors oficialiai ir nebedirbantis, vis dar ateidavo, bendraudavo, scenoje dar buvo vaidinami jo režisuoti spektakliai.
„Teatras. Koks užburiantis žodis – teatras. Pašėlęs įvaizdis, tapęs materija. Taip, tai buvo likimas. Fortūna, leidusi svajoti ir įsivaizduoti teatrą, kurti jį ne savo vaizduotėje, o realybėje.“
R. Teresas
Jaunieji aktoriai pirmą kartą į sceną išėjo įvesti į J. Miltinio režisuotą Sofoklio „Edipas karalius“. R. Teresas mena: „Pirmoji repeticija ir staiga garsusis J. Miltinio „Stop“. Tuomet Maestro aristokratišku, išpuoselėtu gestu mostelėjo ranka ir tarė : „Aš noriu pasakyti tiems jauniems, kurie atėjo į mūsų teatrą, kurių nepažįstu, kurie yra po kaukėmis, o! Noriu palinkėti kūrybinės sėkmės, linkiu filosofiškai pažiūrėti į šią dieną, kurią pradėjote po graikų tragedijos kaukėmis. Eikite, draugai, į priekį, kinetiškai judėkite tragizmo, pilnumos, kosmoso link, gal kada nors iš jūsų išaugs nuostabūs aktoriai. Jūsų, mieli mano mokiniai, noriu paprašyti: saugokit juos, leiskite jiems gyventi ir nerti į kūrybos harmoniją, neapsunkinkite jiems kelio, o veskite juos tuo keliu, ir tada įvyks stebuklas.“
Gyvenimas mokė savaip
Ir iš tikrųjų, kaip mena R. Teresas, jie, jaunieji, buvo labai šiltai priimti senųjų aktorių, to meto ryškiausių žvaigždžių, tų, kurių vardai įrašyti į gražiausius teatro istorijos metus. Aktorius mano, kad jei ne geranoriška senbuvių globa, kūrybinis jo kelias galėjo susiklostyti visai kitaip.
Tuo metu Panevėžio teatras dar plačiai garsėjo, dar žiūrovai važiuodavo į spektaklius autobusais iš visų Lietuvos kampelių, iš Latvijos, Rusijos. Salės visada būdavo pilnutėlės.
Pirmieji vaidmenys greitai įtraukė į laiko tėkmės pirmyn nešamą teatro gyvenimą. Bent trejetą metų daugiau naujų aktorių neatėjo – kolektyvas pasipildė tik vėliau, pakvietus penkis Valstybinėje konservatorijoje žymios teatro pedagogės Algės Savickaitės kursą baigusius Laimutį Sėdžių, Ligitą Kondrotaitę, Rimantą Jovą, Lolitą Martinonytę, Robertą Zimblį.
„Ilgai buvome jauniausios teatro kartos atstovai, mokėmės iš vyresniųjų. Nė nepastebėjau, kaip pats tapau vienu iš vyriausių teatro aktorių“, – šypsosi R. Teresas.
Per beveik keturiasdešimt teatre praleistų metų jo karjeroje būta visko – ir penkiolika vadovaujamo darbo metų, ir pusmetis bedarbio duonos, daugybė įvairiausių vaidmenų, režisuotų spektaklių, videofilmų, stažuočių Bratislavoje, Maskvoje, dėstytojo darbas.
Žvelgdamas į praeitį R. Teresas sako, kad kiekviena kūrybiniame kelyje įgyta patirtis buvo svarbi ir vertinga. Net ir tie septyni pastarieji metai, kai teatrą drebino įvairiausi skandalai – jie taip pat davė savas pamokas, parodė, kad gyvenimas ne visada toks, kokį nori matyti, kokį įsivaizduoji. „Ima, žiūrėk, ir atsiveria visai kita pusė“, – svarsto aktorius.
Metus tebematuoja vaidmenimis
Jo kurso draugų likimai susiklostė skirtingai. Pirmasis – A. Bagdonas iš teatro išėjo maždaug po metų, G. Adomaitis, atidirbęs keletą metų, išvažiavo į kitą miestą, perėjo į kitą teatrą. Ilgiausiai Panevėžio teatre dirbo V. Jevsejevas.
R. Teresas čia iki šiol, ir dabar jį galime išvysti vaidinantį ne viename Panevėžio J. Miltinio dramos teatro spektaklyje. O pirmasis jo vaidmuo – tragiško likimo į miškus išėjęs Studentas, R. Samulevičiaus pjesėje „Erškėtrožės rudenį“. Kitas, didesnis vaidmuo – D. Banionio režisuotoje V. Tendriakovo pjesėje „Trys maišai šiukšlėtų kviečių“. Paskui buvo Juokdarys J. Grušo „Mykolas Glinskis“, Edvardas A. Vienuolio „Prieblandoje“, Arnholmas – H. Ibseno „Moteris iš jūros“, Jis K. Sokolovo „Liūdna karvė ir švelnus jautis“, kiti.
Keitėsi laikai, keitėsi ir teatras. Buvo Juliaus Dautarto, Sauliaus Varno periodai, kuriais taip pat sukurta įdomių, įsimintinų vaidmenų. Kad ir Mėrūnas J. Dautarto režisuotoje V. Krėvės pjesėje „Žentas“. Spektaklis apie XX amžiaus pradžios lietuvių valstiečių gyvenimą, šeimos ir meilės problemas buvo nufilmuotas ir ne kartą rodytas per Lietuvos televiziją, išsaugotas mediatekoje.
R. Teresas sako keistai žiūrintis į šį savo darbą. Dabar jam atrodo, kad vaidinti reikėjo kitaip – patirties ir gyvenimo išminties prikaupęs Mėrūnas greičiausiai taip pat būtų kitoks. Bet tuo metu jie – aktorius bei jo herojus – buvo labai jauni ir kitaip elgtis tiesiog negalėjo.
Vyresni žiūrovai atsimena televizijos spektaklį V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“ ir R. Tereso Gytį, jo Kaziuką iš B. Talačkos filmo „Žalčio karūna“ ir kitus personažus.
Režisieriaus laimė
Buvo laikotarpis, kai aktoriui buvo likęs tik vienas vaidmuo – Sargas G. Gabrėno režisuotoje to paties pavadinimo H. Pinterio pjesėje. Visas kitas laikas buvo skirtas vadovaujamam darbui.
R. Teresas nuo 1996-ųjų iki 2010 metų buvo Panevėžio teatro vadovu. Pasitraukus direktoriui S. Varnui, aktorius į jo kėdę sako sėdęs laikinai – kol atsiras, kas pakeičia. Tačiau susiklostė taip, kad likti teko pusantro dešimtmečio.
„Ilgai buvome jauniausios teatro kartos atstovai, mokėmės iš vyresniųjų. Nė nepastebėjau, kaip pats tapau vienas iš vyriausių teatro aktorių.“
R. Teresas
Pirmieji vadovavimo metai, mena, buvo gana sudėtingi – juk tuomet permainos vyko visur, neaplenkė jos ir teatro. Salėje vis mažėjo žiūrovų, išlindo teatro skolos, reikėjo spręsti daugybę kasdienių reikalų. Iki 2000-ųjų buvo įtemptas ir sudėtingas periodas. Bet tai, kaip tikina R. Teresas, irgi vertinga patirtis – pamatyti ir suvokti, kaip dirba, kaip veikia tas didžiulis teatro mechanizmas.
Bet ir pasinėręs į ūkinius darbus jis neapleido ir kūrybinio. Režisavo spektaklius.
Knygoje R. Teresas rašo: „Nerandu motyvuoto atsakymo, kodėl aš ėmiausi režisūros. Negaliu to paaiškinti žodžiais… Galiu tik numanyti. Gal tai dar viena nauja mano saviraiškos forma? Galbūt konfliktas tūnąs manyje? Galbūt pritrūko spalvų aktorinėje paletėje? Nežinau.“
Kad ir kaip ten būtų, žiūrovai šiltai priėmė jo Moljero „Miestelėną bajorą“, S. Mrożeko „Atviroje jūroje“, A. Cagarelio „Chanumą“, kitus darbus. Režisierius prisimena, kaip jam buvo gera ir malonu statyti spektaklius su tiesiog virtuoziškai dirbusiu Romualdu Urviniu bei kitais talentingais aktoriais. „Režisieriui sutikti tokius aktorius – tikra laimė“, – sako jis.
„Nepaisant visko, man labai svarbus tapo tas laikas, kai vėl tapau aktoriumi ir sugrįžau į sceną“, – prisimena pašnekovas.
2011–2012 metai R. Tereso kūrybiniame kelyje buvo sėkmingi. 2012-aisiais jis nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Podkoliosino (N. Gogolio „Vedybos“) bei Vaclovo (G. Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“) vaidmenis. Nominacija Auksiniam scenos kryžiui – labai aukštas teatralų darbo įvertinimas, ji suteikiama iš kelių šimtų aktorių atrinktiems trims patiems geriausiesiems.
„Tuo metu ir sau, ir kitiems įrodžiau, jog profesijos įgūdžių nepraradau, kad dirbti galiu“, – prisimena aktorius.
Paslaptingas ir žmogiškas
Apie savo profesiją R. Teresas taip sako: „Aktoriaus gyvenimas. Koks jis? Dažnai prieštaringas, netikėtas, paradoksalus, su paklydimais ir atradimais, su šlove ir nuopuoliais, dažnesnė – kasdienė kančia, kuri silpnesnės nervų sistemos žmogų pražudo, paverčia „kančios apologetu“, negatyviu griovėju, kūrybingu demagogu. Toks aktoriaus gyvenimas. Matomas ir nematomas, gal kiek paslaptingas, žmogiškas ir nepaprastai subtilus. Teatras – trapus organizmas, nes jame gyvena ir dirba (kuria) labai trapūs ir pažeidžiami žmonės, antraip argi jie galėtų BŪTI teatre?“
Prieš porą metų minint R. Tereso šešiasdešimtąjį gimtadienį, paprašytas papasakoti apie save jis tikino: „Nežvejoju, negrybauju, nedirbu sode, nieko nekolekcionuoju. Mano darbas – teatras, gyvenimas – šeima, laisvalaikis – tapyba, rašymas. Na, dar, sako, skaniai gaminti sugebu, tiesa, esu tik savaitgalių kulinaras.“
Gražios sukakties proga jis prisiminė savo kūrybinį kelią, kuris nuo mažens tarsi buvo pažymėtas scenos ženklu. Dar besimokydamas Naujosios Akmenės vidurinės mokyklos ketvirtoje klasėje Rimantas buvo pakviestas į Vilnių, mokytis M. K. Čiurlionio meno mokyklos baleto klasėje.
Apgyvendintas internate, baleto paslapčių jis mokėsi toje pačioje klasėje su dabar garsiu baleto meistru Petru Skirmantu, Jurijumi Smoriginu ir kitais baleto mene sublizgėjusiais šokėjais.
Be to, mokydamasis M. K. Čiurlionio meno mokykloje berniukas lankė ir dailės pamokas, vėliau dailės būrelyje tobulinosi grįžęs į vidurinę mokyklą, tarnaudamas sovietų armijoje Gruzijoje taip pat lankė dailės studiją.
Keletą metų pasimokius sostinėje, Rimantui dėl sveikatos teko grįžti namo, vidurinės mokyklos atestatą jis gavo Naujojoje Akmenėje. Tačiau ir šokio, ir dailės srityje įgyta patirtis išliko.
Savo mintis, fantazijas perteikti teptuku jam visuomet patiko – patinka ir dabar. Nauji kūriniai gimsta nuolat – buvo surengta ne viena personalinė darbų paroda.
Vis dėlto svarbiausia šio menininko gyvenime išlieka teatras. Apie savo pasirinkimą jis sako: „Teatras. Koks užburiantis žodis – teatras. Pašėlęs įvaizdis, tapęs materija. Taip, tai buvo likimas. Fortūna, leidusi svajoti ir įsivaizduoti teatrą, kurti jį ne savo vaizduotėje, o realybėje.“
