Aktoriai Regina Zdanavičiūtė ir Stasys Petronaitis minimi tarp talentingiausių Lietuvos šimtmečio menininkų.
„Paklauskite jaunų žmonių, ar jie žino, kas tokia buvo Regina Zdanavičiūtė ar Stasys Petronaitis? Ar bent domėjosi, ką šie žmonės nuveikė, ką jie sukūrė? Kažin ar daugelis tą žinos. Dažnam dabar nelabai rūpi, kas buvo, kas kūrė praeityje, prieš juos“, – svarsto Juozo Miltinio mokinė aktorė Gražina Urbonavičiūtė.
Pasinaudojame šia idėja ir atliekame išbandymo praeitimi testą – pakalbiname keletą moksleivių bei jaunųjų menininkų ir pateikiame paprastą klausimą. Ar jauni panevėžiečiai sugebės į jį atsakyti?
Apie viso jaunimo išprusimą spręsti, žinoma, negalime, bet beveik visi tą dieną pakalbintieji žinojo, kad R. Zdanavičiūtė ir S. Petronaitis buvo aktoriai, vaidinę Panevėžio dramos teatre bei filmuose.
Studentė Gabija pasakojo, kad šių dviejų aktorių gyvenimu bei kūryba ji susidomėjo sužinojusi, jog S. Petronaitis, po žmonos R. Zdanavičiūtės mirties praėjus keliems mėnesiams, savo noru ir pats pasitraukė iš gyvenimo.
„Tokia skausminga, liūdna istorija, privertusi susimąstyti, pasidomėti, kas šie žmonės vienas kitam buvo, kaip gyveno, kūrė. Gaila, nė vieno jų nemačiau scenoje. Bet viską, ką radau apie juos parašyta, perskaičiau“, – sakė mergina.
Vyresnio amžiaus teatro mylėtojai R. Zdanavičiūtę, be abejo, mena kaip Liusi Kuper iš K. Rapoporto pjesės „Toliau – tyla“, Bobą Vienaakę – iš K. Sajos „Devynbėdžių“, Melisą Gardner – A. R. Gurney „Meilės laiškų“ ar kitų pastatymų.
Teatro scenoje mačiusiųjų aktorių S. Petronaitį, ko gero, išliko mažiau. Jo kūrybos talentas buvo atsiskleidęs beveik prieš penkis dešimtmečius.
Po mokslų režisieriaus Juozo Miltinio vadovaujamoje teatro vaidybos studijoje, Panevėžio dramos teatre S. Petronaitis dirbo 1951–1973 metais. O paskui iš teatro tiesiog pasitraukė.
Tie, kas matė jo sukurtą Makbeto vaidmenį V. Šekspyro „Makbete“ ar Ivanovą A. Čechovo „Ivanove“, tikina, kad kitą tokį talentingą aktorių sunku būtų surasti.
Bet teatro menas nedėkingas – tą, ką matome scenoje tą dieną, tą valandą, ten ir lieka, ir jau niekas to nepakartos. Kitas spektaklis bus jau kitoks.
Laimė, aktoriaus kūryba bent kino juostose išsaugojama. O šie du aktoriai vaidino ir filmuose.
R. Zdanavičiūtė sukūrė nepamirštamą Marcinkaus žmonos vaidmenį garsiajame filme „Niekas nenorėjo mirti“. Žinoma ji ir iš kitų kino filmų – „Tas prakeiktas nuolankumas“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Mainai“, „Vilius Karalius“ ir kt.
S. Petronaitis kine filmavosi nuo 1953 iki 1986 metų. Jis sukūrė apie 50 vaidmenų, matėme jį filmuose „Naktys be nakvynės“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Herkus Mantas“, „Perskeltas dangus“ ir kituose.
Aktorė G. Urbonavičiūtė, artimai bendravusi su menininkų pora, teigia, jog ir dabar, kai jų nebėra – jie nenutolę, vis dar labai arti. Dar ir jų telefono numeris tebėra užrašų knygelėje, ir su draugais bendraujant nebūna pokalbio, kad jie nebūtų prisiminti.
Didelę pagarbą G. Urbonavičiūtė visada jautė vyresnės kartos aktorei, visų ne Regina, o tiesiog Rene vadintai Zdanavičiūtei.
„Aš jai esu dėkinga už partnerystę scenoje, už draugystę gyvenime. Prisiminimus apie ją lydi pagarbios tylos jausmas – nesinori daug kalbėti“, – sako aktorė.
Ji R. Zdanavičiūtę mena kaip nepaprastai gyvybingą, rūpestingą iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.
Tikrieji inteligentai
Panevėžio dramos teatre nuo 1983-iųjų keletą metų režisieriumi dirbęs Julius Dautartas pabrėžia, jog aktoriai R. Zdanavičiūtė ir S. Petronaitis – žmonės, menininkai, kurių mes neturime teisės pamiršti.
„Nemažai teko dirbti su R. Zdanavičiūte ir ją prisimenu kaip dvasinės energijos kupiną žmogų. Savo dvasinį pasaulį ji nuolat stiprino, tobulino, kartu su S. Petronaičiu daug skaitė, rašė, daug kuo domėjosi. Jiedu nebuvo viešųjų dalykų mėgėjai, o tikrieji inteligentai, visada pasveriantys kiekvieną savo žodį ar veiksmą“, – pasakoja režisierius.
Jis sako, kad Renė buvo ne tik aktorė, bet ir ideali žmona, rūpinusis visais buitiniais reikalais, vyrui skirdavusi labai daug dėmesio.
Su S. Petronaičiu, nors režisierius jį ir kvietė, jam dirbti neteko, bet šį žmogų taip pat pažinojo.
Apie S. Petronaičio Makbetą daug pasakojimų girdėjo. Vienas iš jų, kad aktorius prieš šį spektaklį į teatro grimo kambarį ateidavo prieš kelias dienas – ir jau niekur nebeišeidavo. Prieiti, pakalbinti jo taip pat nebuvo galima – taip kruopščiai ruošdavosi spektakliui. Užtat išjaustas, išgyventas Makbetas buvo unikalus, nedaug kas kitą tokį matė.
J. Dautartui Aurimas Babkauskas, paauglystėje dirbęs teatre apšvietėju, yra pasakojęs, kad Makbeto kariuomenei išsirikiavus reikėdavo šviesti taip, kad pirmas spindulys paliestų metalinį kario skydą, paskui atsispindėjęs šoktų ant kito ir taip, visą rikiuotę perėjęs, sustotų ir apšviestų Makbeto veidą. Ir neduok Dieve, jeigu nors keliais centimetrais būdavo nutolstama nuo tikslo.
Pats J. Dautartas prisimena, kaip jis Panevėžio teatre statė savo pirmąjį spektaklį, kursinį darbą. Dirbti teko sudėtingomis sąlygomis, neturint salės, negaunant atlyginimo. Jaunasis režisierius nustebdavo, kartais savo palto kišenėje rasdavęs tai obuolį, tai sumuštinį. Viena iš tų rūpestingų pagalbininkių buvo aktorė R. Zdanavičiūtė.
Likimas lėmė R. Zdanavičiūtei nugyventi daugiau kaip 90 metų. Ir net gražiai paminėti garbingą sukaktį.
Legendinio teatro primadona, viena žymiausių J. Miltinio dramos teatro pirmosios kartos aktorių, scenos aristokratė mirė 2015 metų lapkritį.
O kiek anksčiau, tų pačių metų birželį, tuo metu dėl sveikatos Šv. Juozapo globos namuose gyvenusi aktorė šventė savo 90-ąjį gimtadienį. Sveikintojus ji pasitiko žvali, geros nuotaikos, buvo
sujaudinta kolegų dėmesio, gerų žodžių. Prisiminė ji ir režisierių J. Miltinį, kurio įkurtą studiją pradėjo lankyti dar būdama mokine. Atėjusi į Panevėžio teatrą 1943-iaisiais, ji scenai atidavė daugiau kaip šešiasdešimt metų.
Palydėjo plojimais
„Užgeso dar vienas šviesus žiburėlis ir galime guostis tik viltimi, kad savo gyvenimu ir kūryba ji sugebėjo uždegti ir kitus, gyventi ir kurti likusiuosius. Laimė, jei tokių žmonių būtų kuo daugiau“, – į paskutinę kelionę palydėdamas aktorę R. Zdanavičiūtę kalbėjo Šv. Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis.
Iš tikrųjų per ilgus kūrybos metus R. Zdanavičiūtė šviesos šaltiniu buvo tapusi tūkstančiams žmonių – ir ją pažinojusiems, ir iš tolo stebėjusiems, ją tik scenoje mačiusiems.
Paskutines buvimo šioje žemėje valandas aktorė taip pat praleido scenoje – apsupta žvakių, baltų gėlių, artimųjų bei kolegų. Scenos gilumoje, ekrane vienas po kito keitėsi vaizdai – scenų iš spektaklių, aktorės personažų fotografijos.
Atėjus atsisveikinimo valandai, pagerbus velionę tylos minute, aidint plojimams uždanga iš lėto užsivėrė, atskirdama aktorę nuo žiūrovų, tarsi gyvenimą nuo mirties.
Palydėti R. Zdanavičiūtės atėjo ir buvęs ilgametis teatro darbuotojas, pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis. Jis pasakojo, jog aktorė buvo žmogus, su kuriuo lengva dirbti visiems – ne tik režisieriams ir kolegoms aktoriams. Ir siuvėjų, ir kirpėjų darbas jai visada įtiko, niekam jokių pretenzijų ji nereikšdavo.
„Nebuvo taip, kad ji kuo nors būtų nepatenkinta. Ponia Renė ne tik geras žmogus, ji buvo neeilinė aktorė, skaičiavome, kad ji sukūrė apie šimtą dvidešimt vaidmenų, tai įrodo, jog režisieriams ji buvo įdomi, kviečiama. Prisiminiau jos vaidmenį spektaklyje „Valponė“, vaidino kartu su Juozu Miltiniu. Jos įkūnyta Kamina buvo įspūdinga, nepaprastai elegantiška. Ir šiaip gyvenime ponia Renė buvo įdomus, inteligentiškas, humoro jausmą turėjęs žmogus“, – tuomet pasakojo V. Karpis.
Prie fojė pastatytos R. Zdanavičiūtės nuotraukos buvo parašyta: „Šiandien po apniukusiu rudens dangumi liūdi visa Panevėžio kultūrinė bendruomenė – netekome dar vienos nuostabios Aktorės – Reginos Zdanavičiūtės. Mūsų Renės, Renytės…“
Panevėžyje gyvenusius ir dirbusius aktorius miestas pagerbė 2002 metais. Tais metais R. Zdanavičiūtei buvo suteiktas meno srityje nusipelniusios panevėžietės vardas, S. Petronaitis buvo paskelbtas nusipelniusiu panevėžiečiu.
Mintys popieriuje
Gražiai apie savo mylimą žmoną Reginą yra rašęs S. Petronaitis, – jis vadino ją švelnia būtybe, patikimu žmogumi, pažeidžiama, romantiška, viltinga moterimi.
S. Petronaitis puikiai valdė plunksną – jis yra parašęs ir išleidęs esė ir atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ bei „Mano aitvarai“.
Pastaroji sudėliota iš prisiminimų, vaizdelių, pasamprotavimų, aforizmų, eilėraščių, padėkų, dialogų, interviu iš laikraščių.
„Kas puslapis vis naujas kalbėjimo būdas, nauja tema, naujas žvilgsnis į teatro ir kultūros likimą, į savo ir artimųjų gyvenimus. Tai knygelė apie autorių, kitus ir kitų apie jį. Knygelėje yra nemažas pluoštelis nuotraukų“, – rašyta knygos pristatyme.
Daugiau apie šį iškilų aktorių galima sužinoti 2015 metais išleistoje knygoje „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai: laiškai, mintys, atsiliepimai“. Knygą sudariusi Nomeda Simėnienė sudėjo į ją unikalią korespondenciją: aktorių, režisierių, žymių visuomenės veikėjų laiškus S. Petronaičiui, taip pat tų žmonių prisiminimus. Knygoje spausdinami S. Petronaičio žmonai Reginai rašyti laiškai, taip pat aktoriaus mintys, užrašai.
Aktorius dalyvavo ir viename šios knygos pristatyme visuomenei.
Po žmonos mirties praėjus penkiems mėnesiams – 2016 metų gegužę legendinis teatro ir kino aktorius, „Auksinių scenos kryžių“ Padėkos premijos laureatas S. Petronaitis pasirinko mirtį.
Į paskutinę kelionę scenos aristokratas taip pat palydėtas aidint gerbėjų plojimams ir skambant mylimos aktoriaus dainininkės Marlenos Dytrich balsui. Tik S. Petronaitis nepanoro būti pašarvotas teatre ir dar prieš mirtį buvo išreiškęs tokią savo valią.
S. Petronaitis iš gyvenimo pasitraukė eidamas aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus.
Teatro kritikai S. Petronaitį vadino gyvąja scenos legenda. Ir žiūrovams, ir kolegoms buvo aišku, jog jis – aukštos klasės aktorius, apdovanotas ypatingu talentu.
Tie, kas matė S. Petronaitį scenoje ar ekrane, įsiminė jo sukrečiančią vaidybą. Aktorius turėjo ypatingą scenos pojūtį, atsiduodavo vaidmeniui iki visiško išsekimo, gal todėl sugebėdavo suvirpinti slapčiausias sielos stygas.
Trumpai
Lietuvos teatro ir kino aktorė Regina Zdanavičiūtė gimė 1925 m. birželio 12 d. Kaune, mirė 2015 m. lapkričio 13 d. Panevėžyje. Palaidota Ramygalos gatvės kapinėse.
1943 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją ir Juozo Miltinio dramos studiją, iki 2003 m. dirbo Panevėžio dramos teatre.
Lietuvių teatro ir kino aktorius Stasys Petronaitis gimė 1932 m. rugpjūčio 8 d. Plaučiškių kaime, Pakruojo r., mirė 2016 m. gegužės 2 d. Panevėžyje. Palaidotas Ramygalos gatvės kapinėse.
1950–1951 m. mokėsi J. Miltinio teatro studijoje. Nuo 1951 m. – Panevėžio dramos teatro aktorius. Sukūrė 50 vaidmenų teatre, kine – 40 vaidmenų.
