10 dešimtmečių Lietuvoje ir Panevėžyje (I dalis)

Nuo 1918 metų vasario 16-osios praėjo dešimt permainingų Lietuvos dešimtmečių. Vienus žymėjo tautinis pasididžiavimas, pakylėjimas ir viltingas žvilgsnis į priekį, kitus ženklino išdavystės, okupacijos ir tremties baisumai. Tamsą keitė šviesa, juodą – balta. Dešimtmečius, atvedusius į Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, dabar galima įvertinti istorijos ir dabarties požiūriu. Apžvelgdami dešimties dešimtmečių svarbiausius šalies ir Panevėžio įvykius bei įdomias to meto detales, istorijos pėdsakais sekame iki šių dienų. Kad galėtume, įvertinę valstybę kūrusių ir Nepriklausomybę nešusių kelių kartų pasiekimus bei patirtį, kurti dabartį ir ateitį.

1918–1928 m. Permainų dešimtmetis

1918 m. vasario 16-ąją Vilniuje, pas­tato, vadinamo pirklio Štralio namu, dabar žinomo kaip Signatarų namai, viename iš kambarių pasirašytas svar­biausias XX a. Lietuvos dokumentas – Nepriklausomybės Aktas. Juo atkurta Lietuvos valstybė. Pirminin­kaujant daktarui Jonui Basanavičiui, išreikšdami tautos valią, Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių. Nuo šios dienos prasidėjo Lietuvos, savaran­kiškos ir nepriklausomos valstybės, gyvavimas.

Pirmasis Nepriklausomybės de­šimtmetis pažymėtas įvykiais, ką tik iš carinės Rusijos priespaudos išsivadavusią Lietuvą pavertusiais modernia valstybe. 1918-ųjų lapkričio 2-ąją laikinoji Lietuvos Konstitucija moterims įtvirtino rinkimų teisę. Galime didžiuotis: Lietuva moterų teisių srityje užbėgo už akių ne tik senosioms Europos valstybėms, bet ir liberalumo lopšiu laikomai JAV – pastaroji moterims teisę balsuoti rinkimuose suteikė tik dar po poros metų.

1920 m. Lietuvoje įvyksta pirmieji visuotiniai, slapti, tiesioginiai Seimo rinkimai. Rinkėjų aktyvumas, verti­nant iš šių dienų pozicijų, pavydėtinas – balsuoti atėjo net 90 proc. tokią teisę turėjusių piliečių.
Dar po poros metų lietuvių pini­ginėse atsirado nacionalinė valiuta litas, gyvavęs iki pat 1941-ųjų, kai jį pakeitė rusiški rubliai.
Daug triukšmo sukėlė 1923 m. įvykęs gyventojų surašymas. Kiek jo būta tikslaus – diskutuotinas klausimas, mat iš didelio patriotizmo surašinėtojai net griebėsi gudrybių kitataučius įrašydami lietuviais.

1928-aisiais Lietuvoje tapo priva­lomas pradinis mokymas 7–14 metų vaikams. Galima tik įsivaizduoti, ką toks sprendimas reiškė valstybei, kurioje net 32 proc. gyventojų būta beraščių.

Nepriklausomai Lietuvos valsty­bei stojantis ant kojų, permainingi įvykiai vienas kitą vijosi ir Panevėžyje. 1918-ųjų lapkritį Ramygalos gatvėje susirinkus daugiau nei 25 buvusios Panevėžio miesto dūmos narių ir visuomenės veikėjų, po pasitarimo burmistro pareigos patikėtos Alek­sandrui Vitartui.

Panevėžys atrodė graudžiai: per karą miestas apleistas, gatvės seniai netaisytos. Nors elektra buvo, tačiau srovė – silpna. Se­nas tiltas Respublikos gatvėje vos laikėsi, o miesto valdybos kasa – beveik tuščia. Nepaisant to, miestas kūrėsi ir buvo atstatomas.
Vienu svarbiausių savivaldybės nuveiktų darbų trečiojo dešimtmečio pradžioje tapo miestui priklausiusios elektros gamybos stoties atidarymas.

Dideliu įvykiu Panevėžyje tapo gelžbetoninio tilto per Nevėžį, da­bartinėje Smėlynės g., atidarymas 1925-aisiais. Inžinieriaus Prano Morkūno suprojektuotas 42 metrų ilgio ir 11,5 pločio tiltas ilgą laiką buvo savotišku miesto simboliu. Jau gerokai vėliau, sovietmečiu, jo konstrukcijos buvo išardytos ir tiltas neteko savo ankstesniojo žavesio.

Pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį Panevėžyje gyveno ir triūsė asmenybės, įėjusios į Lietuvos istoriją. Panevėžio gimnazijoje mo­kytojavo Juozas Zikaras, pirmųjų lito monetų kūrėjas. Iki šiol juokaujama, kad Kaunas skolingas Panevėžiui už garsiąją J. Zikaro „Laisvę“, tapusią Lietuvos Nepriklausomybės simboliu. Pasakojama, kad garsusis kūrinys gimė dabartinės J. Balčikonio gim­nazijos gimnastikos salėje – tai būta vienintelės erdvės, tinkamos skulpto­riaus rankose gimstančiam masyviam meno kūriniui.

O toje pačioje gimnazijoje lie­tuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas dėstė Gabrielė Petke­vičaitė-Bitė, kuriai už jos indėlį į Lietuvos pažangą ir literatūrą turėtų lenktis ištisos kartos – buvusios, esamos ir dar būsimos.
Aktyvi moteris išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir, kaip vyriausia pagal amžių jo narė, pirmininkavo pirmajam posėdžiui. G. Petkevičai­tė-Bitė dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje ir ne be šios iškilios moters indėlio į Lai­kinąją Lietuvos Konstituciją buvo įtrauktas straipsnis apie lygias vyrų ir moterų teises. Vis dėlto politikoje G. Petkevičaitė-Bitė ilgai neužsibuvo, atsisakė Seimo nario mandato ir grįžo į Panevėžį.

1928–1938 m. Patriotiškų jausmų proveržis

Ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį žymi įvykiai, kurstę lietuvio patriotinius jausmus ir pasididžiavimą valstybe. Formuo­jasi naujos kartos inteligentija, Lietuvos sportininkai pradeda dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose.
1930 m. Lietuvoje pompas­tiškai minimas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejus. Ta proga Kaune Vytauto Didžiojo vardu pavadinamas universitetas.

Po trejų metų, 1933 m. liepos 15-ąją, skrydžiui iš Niujorko į Kauną pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Nors jiedu nebuvo pirmieji lakūnai, įveikę Atlantą, tačiau Lietuva, sulai­kiusi kvapą, šių aviatorių laukė kaip didvyrių. Bet likus vos 650 kilometrų iki Kauno, lėktuvas „Lituanica“ kliudė medžius ir sudužo, o tragiškas vyrų likimas jiems pelnė šlovę visiems laikams.

Gimęs tais pačiais metais, kai iš Niujorko į Kauną skridę lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas atliko žygdarbį, kitas aviatorius, panevėžietis Vladas Kensgaila, praėjus 50-iai metų nuo lėktuvo tragedijos, pagal Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas nuolaužas atkūrė isto­rinės „Lituanicos“ kopiją.

Šį dešimtmetį lietuviai taip pat įrodo esantys krepšinio tauta: 1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšinio vyrų komanda tampa Europos čempionais.

Aistros verda ne tik krepšinio aikštelėje. Lietuvos politikoje siaučia cunamiai: 1936-aisiais už­draudžiamos visos partijos, išsky­rus Lietuvos tautininkų sąjungą ir taip įtvirtinamas autoritarinis prezidento Antano Smetonos valdymas.

Panevėžys tais metais keitėsi tiesiog akyse. Miestas jau užėmė maždaug 3000 ha plotą. Per at­einančius aštuonis dešimtmečius, tai yra iki 2018-ųjų, Aukštaitijos sostinė išsiplėtė beveik dvigubai.
O tuomet miestui tvarkyti buvo mestos didelės pajėgos: platinamos svarbesnės miesto gatvės – Stoties, Vasario 16-os­ios, Elektros, P. Puzino, Prez. A. Smetonos, 1938-aisiais išgrindžia­ma dabartinė Laisvės a.

Mieste kilo nauji gražūs statiniai, Aukštaitijos sostinę puošiantys ir dabar – ligonių kasos, Lietuvos banko rūmai, baigtas statytis Panevėžio perlas – katedra. Viena po kitos duris atvėrė naujos švietimo įstaigos: Pradinė mokykla, kurios pasta­tas anuomet buvo pripažintas moderniausiu iš Lietuvos moky­klų, naujuose rūmuose, supro­jektuotuose architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, įsikūrė Panevėžio mergaičių gimnazija.

O įsimylėjėlius ir romantikos ieškančiuosius traukė dešinia­jame Nevėžio krante įrengta graži, lanko formos, plačiais šaligatviais, medžiais apsodinta alėja – A. Jakšto prospektas, tapęs jaunimo susitikimų vieta ir pelnęs meilės alėjos vardą.
Šiaip pasižmonėti panevė­žiečiai rinkdavosi į šešias miesto aikštes, o trijose turgavietėse virė prekyba.

1938–1948 m. Kruvinasis dešimtmetis

Dešimtmetis, pažymėtas Lietuvos XX a. istorijoje didžiausiais poli­tiniais, ekonominiais ir socialiniais sukrėtimais.
1939 m. rugpjūčio 23-iąją Mas­kvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis (Molotovo-Ri­bentropo paktas) ir jos slaptasis pa­pildomas protokolas nulėmė Antrąjį pasaulinį karą, Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomy­bės praradimą penkiasdešimčiai metų.

1940-aisiais susiskaldžiusi ir pa­krikusi Lietuva išgirdo sovietų ulti­matumą, o netrukus, 1941 m. birželio 14-osios 3 val. ryto, prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimai. Kai tykią priešaušrio va­landą į miegančių žmonių duris ėmė belstis NKVD pareigūnai, daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau retas tada galėjo įsivaizduoti, kad šis košmaras truks iki pat 1952-ųjų – tik tada iš Lietuvos į Sibirą pajudėjo paskutiniai ešelonai su tremiamaisiais. 1940–1953 m. iš Lietuvos ištremta apie 132 tūkst. žmonių, dar apie 132 tūkst. įkalinti lageriuose – sovietų represijas pa­tyrė apie 300 tūkst. šalies gyventojų.

Tarp areštų, trėmimų ir šaudy­mų dar vyko ir Antrasis pasaulinis karas, žydų genocidas, per kurį visoje Lietuvoje naciai sunaikino 220 tūkst. šios tautos atstovų, vėliau – slapstymaisi nuo Raudonosios ar­mijos, dešimtmetį trukusi pasiprie­šinimo kova. Visa tai pareikalavo šimtų tūkstančių gyvybių.

1940 m. Lietuvą okupavus so­vietams buvo imta nacionalizuoti pramonės įmones, kuriose dirbo per 20 darbininkų, ir tas, kuriose dirbo ne mažiau kaip 10 darbinin­kų ir turėjo mechaninius variklius. Viena iš pirmųjų nacionalizuotų įmonių Panevėžyje – alaus darykla „Kalnapilis“. Iki 1940 m. lapkričio 6 d. Panevėžyje nacionalizuotos 25 įmonės, kuriose dirbo apie 1400 darbininkų.

1940 m. pabaigoje iš nemažo būrio panevėžiečių atimti ir gyvena­mieji namai. Tarpukariu, miestui au­gant, daugelis buvo užčiuopę verslo gyslą – vienas po kito kilo namai, gerokai didesni nei būtų užtekę gyventi, ir masiškai nuomojami.

Sovietų valdžios įsakymu did-miesčiuose iš privačių savininkų turėjo būti atimti pastatai, didesni nei 220 kv. m, miesteliuose – per 170 kv. m. Tokių namų, kurie pagal įsakymą turėjo būti atimti, visoje Lietuvoje suskaičiuota 5400, tačiau iš tiesų nacionalizuota apie 14 tūkst. – tai rodo, kad nustatyta ploto norma tebuvo priedanga apiplėšiant gyventojus.

Nacionalizacija neaplenkė ir Panevėžio vyskupijos kurijos. Nors vyskupas ir liko gyventi savo na­muose Sodų gatvėje, bet pas jį apgyvendinta 12 sovietų karininkų šeimų.

Penktasis praėjusio amžiaus de­šimtmetis – skausmingiausias per visą daugiau nei 500 metų Panevė­žio istoriją. Tiek daug tragedijų per tokį trumpą laiką miestas daugiau niekada nėra patyręs.

1941-ųjų juodojo birželio dieno­mis žmonės vežimais, sunkvežimiais gabenti į Panevėžio geležinkelio stotį, o iš ten pervežti į Naująją Vilnią, kur buvo formuojami sąs­tatai tolesnei kelionei į tremties vietas. Pirmosios tremties bangos metu labiausiai nukentėjo mokyto­jai, kariškiai, turtingesni ūkininkai – visuomenės žiedas, kurį norėta sunaikinti siekiant valdyti kitus. Tokia buvo to meto logika.

Žvelgiant iš šių dienų perspekty­vos, sunku net įsivaizduoti, kas tuo metu dėjosi Panevėžyje.
1941 m., nacių armijai užėmus Panevėžį, birželio mėnesį prasidėjo pirmieji žydų areštai ir žudynės. Liepą įrengtas žydų getas teritorijo­je, šiuo metu ribojamoje Nemuno, J. Zikaro, J. Tilvyčio, Klaipėdos gatvių. Per kelis etapus sušaudyta 13 tūkst. Panevėžio žydų. Sunaikinti ne tik konkretūs veidai, vardai ir pa­vardės, bet ir ištisas miesto kultūros paveldas, šios tautos atstovų kurtas dar nuo XVII a.

Tarpukariu sparčiai augusį Pa­nevėžį niokojo Antrojo pasaulinio karo banga.

Labiausiai miestas nukentėjo traukiantis nacistinei kariuomenei. 1944-aisiais subombarduota trylika miesto įmonių – Duonos kombi­natas, septyni malūnai, elevatorius, linų fabrikas, dyzelinė lentpjūvė, virvių dirbtuvė, elektrinė ir aukštos įtampos transformatoriai. Gana smarkiai apgadintas geležinkelis. Visame mieste subombarduoti 329 komunaliniai pastatai, sugadin­ta gatvių danga. Bene labiausiai nukentėjo Kranto, Respublikos, Šermukšnių gatvės, Laisvės aikštė.

Vokiečiai iš Panevėžio pasitrau­kė 1944 metų liepą, palikę apgriautą miestą. Kone visa inteligentija pa­sitraukusi į Vakarus. Kuriasi nauja miestiečių bendrija, kurios pagrindą sudaro į Panevėžį atsikraustę vals­tiečiai, bėgę nuo tremčių, kolūkių, įsidarbinę gamyklose. Pasikeičia ir miesto mentalitetas: įsivyrauja vals­tietiškos elgsenos modelis, kaimo kultūra priartėja prie miesto.

1948–1958 m. Sovietinėse virtuvėse – „Amerikos balsas“

Nors pasipriešinimas sovietinei oku­pacijai ir santvarkai pamažu jau silpo, partizanai tęsė aktyvią kovą. 1949 m. vasario 16-ąją vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), priimti kariniai ir politiniai do­kumentai. Jo politinė deklaracija skel­bė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku išrinktas Lietuvos kariuomenės kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas.
1953 m. gegužę sovietams pavyko suimti besislapstantį J. Žemaitį-Vy­tautą. Tai reiškė partizaninio karo pa­baigą, nors pavieniai laisvės kovotojų būreliai dar kurį laiką sugebėjo išlikti Lietuvos miškuose. Dešimt metų trukusiame pasipriešinimo judėjime dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Per visą partizaninį karą žuvo per 20 tūkst. partizanų.

1953 m. Panevėžio mieste psu­rengta sovietinio saugumo operacija. Pelkių gatvės rajone buvo apsupti ir per susišaudymą žuvo čia slapstęsi Povilo Žilio-Klevo būrio partizanai: Valerijonas Kairys-Gegutis ir Antanas Liukpetris-Žiogas, Džiugas. Jiems atminti ties Žibučių g. 18 A namu 1999 m. pastatytas atminimo ženklas.

Ir nors pagrindinio tikslo – at­kurti Lietuvos valstybės nepriklau­somybę – partizanams pasiekti nepavyko, jų kova buvo reikšmin­giausias įrodymas visam pasauliui, kad lietuvių tauta nesusitaikė su laisvės praradimu, sovietų okupacija. Raudonuoju sovietiniu laikotarpiu partizanų atminimas tapo moraline atrama Lietuvos gyventojams išsau­gant laisvės viltį.

Nepaisant žiaurių sovietų repre­sijų, Lietuvos laisvės idėja niekada neužgeso. Ją kurstė ir daugelio vir­tuvėse vakarais slapta per traškesius pasigirsdavęs radijo šaukinys: „Kalba „Amerikos balsas“ iš Vašingtono.“ 1951-ųjų vasario 16-ąją lietuviai iš­girdo pirmąsias pro geležinę uždangą prasibrovusias „Amerikos balso“ transliacijas.

Neabejotinai ryškiausias šeštojo dešimtmečio įvykis, pakeitęs tūkstan­čių žmonių likimus, 1953 metų kovo 1-ąją diktatorių Josifą Staliną, kuriam buvo lemta pakeisti XX a. istorijos tėkmę, ištikęs infarktas.

Po diktatoriaus mirties prasidėjusi destalinizacija atvėrė kelią į laisvę stalininio gulago kaliniams ir tremti­niams. Tik sovietinė Lietuvos valdžia padarė viską, kad išlaisvintų lietuvių kelias namo nebūtų lengvas. Tarp grį­žusiųjų į Lietuvą buvo bene tūkstantis žymių tarpukario nepriklausomos Lie­tuvos veikėjų, vienas jų – ir Vasario 16-osios Akto signataras diplomatas Petras Klimas.

Į Panevėžio istoriją praėjusio am­žiaus šeštasis dešimtmetis įėjo kaip sovietinių daugiabučių statybos bumo pradžia – gyvenamojo ploto ieškojo į gamyklas dirbti plūstantys žmonės iš kaimo. Prasidėjo pramonės, o kartu ir miesto augimas, kuris ypač susti­prėja 7-ajame dešimtmetyje, kada nuspręsta Panevėžį padaryti vienu iš didžiųjų (šalia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių) Lietuvos SSR pramonės centrų. Mieste nebuvo reta sutikti rusų kalba šnekantį žmogų. Dažniausiai tai buvo greta miesto, Pajuostyje, dislokuoto sovietų armijos dalinio kariškių šeimos. Rusų kalba sparčiai veržėsi į visas gyvenimo sfe­ras. Mieste atidaryta darbo jaunimo vidurinė mokykla, kurioje visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba.

Šeštasis dešimtmetis prisimena­mas ir kaip kukurūzų era. Nedaug trūko, kad Lietuvoje žaliąsias lankas ir linų laukus būtų pakeitę kukurū­zais užsėti plotai. Kadangi Sovietų Sąjungoje buvo jaučiamas stiprus maisto produktų stygius, tuometis jos vadovas, kukurūzų fanatikas Ni­kita Chruščiovas 1955 m. užsikrėtė šalies „kukurūzacijos“ plano idėja. 1961 m. Lietuvą pasiekė kukurūzų ir kitų pašarinių kultūrų auginimo vajus. Reikalauta Lietuvoje net išarti ganyklas. Visgi tuometis sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus, įsiklausęs į žemės ūkio specialistų patarimus, nors oficialiose kalbose skatino kukurūzų auginimo plėto­jimą, tačiau nebaudė tokį reikala­vimą ignoravusių kolūkių vadovų. Lietuvos kolūkių laukų peizažo būta išties gražaus: auginamos tam kraš­tui tinkamos kultūros, o matomose vietose, dažniausiai pakelėse, sėjami N. Chruščiovo pamėgtieji kukurūzai.

1958–1968 m. Mokslo laimėjimai ir pasipriešinimas

1958–1968 metai Lietuvoje pasižymėjo sparčia industrializacija. Panevėžys for­muotas irgi kaip didelis pramonės centras. Čia pradėjo kilti tokie pramonės gigantai kaip „Lietkabelis“, Tiksliosios mechanikos gamykla, „Ekranas“, Autokompresorių gamykla. Dalis šių įmonių buvo žinomos visoje Sovietų Sąjungoje. Dauguma jų iškilo 1963 metais ir kai kurios tebeveikia iki šių dienų. Tuo laiku mieste kūrėsi nau­jos pramonės šakos, nesusijusios su žemės ūkiu – elektronikos, mechanikos ir pan. Produkcija buvo parduodama Sovietų Sąjungoje ir socialistinio lagerio šalyse, ir tik labai nedidelė dalis – Vakaruose. Daugėjant įmonių ir darbo vietų, sparčiai augo gyventojų skaičius – Panevėžys plėtėsi. 1951 metais mieste gyveno apie 41,1 tūkst. gyventojų, o jau 1967 metais jų suskaičiuota kone 65 tūkst.

Šiais metais padarytas didžiulis šuolis Panevėžio kultūros gyvenime – pastaty­tas naujas dramos teatro pastatas dabar­tinėje Laisvės a.
1962 metai pasižymėjo tuo, kad Vilniu­je pradėtos retransliuoti Maskvos centrinės televizijos programos. 1967 metais pradėtas leisti savaitraštis „Gimtasis kraštas“, skirtas Lietuvai ir išeivijai, kultūros žurnalas jau­nimui „Nemunas“. Netradicinio turinio, neideologizuotas žurnalas leido plačiau sužinoti, kas vyksta Vakaruose.

Šis dešimtmetis buvo kosmoso eros pradžia. 1961 metų balandžio 12 dieną kosminiu laivu „Vostok“ į kosmosą pa­kilo pirmasis pasaulyje žmogus Jurijus Gagarinas. Po jo skrydžio Ukmergės gatvę Panevėžyje nuspręsta pavadinti Jurijaus Gagarino vardu. 1963 metų birželio 16 dieną į kosmosą pakilo pirmoji pasaulyje moteris Valentina Tereškova. Kosmonau­tas Germanas Titovas tapo jauniausiu į kosmosą skridusiu žmogumi. 1965 metais Aleksejus Leonovas pirmą kartą istorijoje išėjo į atvirą kosmosą. Netrukus į atvirą kosmosą išėjo ir pirmasis JAV astronautas Edvardas Vaitas.

1964 metų spalio 14 dieną TSKP ge­neraliniu sekretoriumi išrinktas Leonidas Brežnevas. Jo valdymo laikotarpiu visą Sovietų Sąjungą apėmė sąstingis. Tačiau prieš tai pasaulis stovėjo prie Trečiojo pasaulinio karo, kurio metu galėjo būti pa­naudotas branduolinis ginklas, slenksčio. 1962 metų spalio 14–28 dienomis vyko Karibų krizė, Kubos raketų krizė arba Spalio krizė. Kubos teritorijoje Sovietų Są­junga pastatė raketų bazes, o tai nepatiko JAV. Visgi abiem šalims pavyko susitarti.

1964 metais JAV „The Beatles“ daina tapo hitu ir tai laikoma bitlomanijos pra­džia. Roko muzika turėjo didelės įtakos ir mūsų laisvės troškimui, o įrašų žmonės gaudavo slapčia. Tuo metu Vietname vyko įnirtingas karas. 1968 metų pradžioje Čekoslovakijoje prasidėjo „Prahos pavasa­ris“, kurio metu bandyta demokratizuoti šios šalies komunistinę sistemą – panai­kinta cenzūra, pasirodė straipsnių, smer­kiančių partijos politiką. Visas reformas nuslopino Sovietų Sąjunga, kuri kartu su kitais Varšuvos sutarties organizacijos sąjungininkais įsiveržė į Čekoslovakiją. Nauja vyriausybė panaikino visus „Prahos pavasario“ laimėjimus.