Rašytojos Virginijos Rimkaitės debiutinė apysaka „21 a“ – Kazimiero Barėno premijos laureatė.
Tarp gausybės kiekvienais metais šalyje išleidžiamų lietuvių autorių knygų retai kuriai pavyksta taip ryškiai išsiskirti ir garsiai suskambėti, kaip praėjusiais metais pasirodžiusiai debiutinei apysakai „21 a“.
Šios nedidelės knygelės autorė Virginija Rimkaitė iš karto pateko tarp pačių geriausiųjų. Ji – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2017 metų „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja, pelniusi galimybę išleisti šį savo prozos kūrinį. O knygai pasiekus skaitytojus ji, aplenkusi kitus pretendentus, tapo Kazimiero Barėno literatūrinės premijos laureate.
K. Barėno premija – rimtas ir svarus literatūrinis apdovanojimas. Ji įsteigta prieš devynerius metus, siekiant paskatinti jauną gabų prozininką. Premijos sumanytojai – lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjai, kraštiečiai Marija ir Kazimieras Barėnai. Premija skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausiai vertinamą jauno, iki 35 metų, rašytojo prozos knygą. Premijos steigėjas – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Šios bibliotekos salėje vykusi devintoji premijos teikimo šventė ir atvedė Vilniuje gimusią ir šiuo metu Klaipėdoje gyvenančią jaunąją rašytoją V. Rimkaitę į Panevėžį.
Ši Kazimiero Barėno premijos laureatė išrinkta net iš septynių jaunųjų autorių. Laureatą rinko komisija, joje – G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė, rašytoja, literatūros kritikė Renata Šerelytė, istorikas, rašytojas dr. Tomas Vaiseta, literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas, poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Premija, kaip visada, teikta sausio 12-ąją – K. Barėno gimimo dieną. Tarp ankstesnių premijos laureatų – Kazimiera Kazijevaite-Astratovienė, Andrius Jakučiūnas, Ieva Toleikytė, Aleksandra Fomina, Jurga Tumasonytė ir kt. Pirmoji premijos laureatė buvo prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė.
Sėkmės formulė
Į apdovanojimo ceremoniją atvykusi V. Rimkaitė, tuščiai žodžių nešvaistanti rašytoja, prisipažino, jog žinia apie įvertinimą ją labai pradžiugino.
„Džiaugiausi iki tol, kol sužinojau, kad atvykus premijos atsiimti teks sakyti kalbą“, – prisipažino autorė.
Į gausiai susirinkusią auditoriją ji mieliau prabilo poeto žodžiais – paskaitė 2017 metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureato poezijos srityje Dovydo Grajausko eilėraštį „Sėkmės formulė“. Eilėraštis baigiasi išraiškingai rašytojos tartais žodžiais:
„jei tik labai labai/labai labai labai/panorėsi/bet labai/tada būtinai/pasieksi/geresnių/rezultatų“.
Šventėje laureatė sulaukė daug sveikinimų, jai įteikta gėlių, išsakyti gražios ateities linkėjimai, liejosi smuiko melodija.
Nors, kaip sakė laudaciją – pagyrimą jaunajai autorei skaičiusi rašytoja R. Šerelytė, iš tikrųjų jokios ateities tarsi ir nėra. Juk ji niekada neateina, – mes visada gyvename dabartyje.
Žinoma rašytoja V. Rimkaitės kūryboje teigė radusi visai kitokį nei įprasta moteriškos prozos atstovėms tekstą. Jos proza kieta, tvirtai sukalta, negailestinga, į pirmą planą iškelianti gyvenimo prasmės idėją.
O juk dabar niekas nebeklausia, nebesidomi, kodėl mes gyvename, – viskas sukasi apie materialųjį, vartotojišką pasaulį.
Skaitant V. Rimkaitės knygą tarsi atsiduri savotiškame Tvin Pykso miestelyje, kuriame vyko populiaraus amerikiečių draminės mistikos televizijos serialo veiksmas. Ir knygoje „21 a“ veikėjų likimų istorijos keistos, ryškios, kartais atrodančios kafkiškos, fatališkos.
R. Šerelytė atkreipia dėmesį, kad jaunoji autorė rašo kitaip. Net knygos pavadinimas keistas ir mįslingas, nelabai supranti, ar jis reiškia dvidešimt pirmąjį amžių, ar ką nors kita. O gal tai tiesiog dvidešimt vienas apsakymas, dvidešimt vienas skyrius. Skyrių pavadinimai tarsi duoda tam tikrą nuorodą – visi jie susiję su Biblija.
„Man šios autorės kūryba – savotiškas kartos balsas. Kartos, kuri jau ilgisi prasmės, bet jos nemato. Autorė nenaudoja ironijos kaip literatūrinio instrumento, ji tiesiog sukuria ironiją. Patinka ir tai, kad nėra ryškaus, egoistinio autoriaus „Aš“. Ir veikėjų galerija gana įdomi“, – pažymėjo rašytoja R. Šerelytė.
Ji linkėjo jaunajai kūrėjai nugalėti sunkiame, ne rožėmis klotame literatūriniame kelyje.
Apdovanojimą laureatei įteikė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė.
Dovana bibliotekai
Dar viena laureatės pasveikinti atvykusi garbinga viešnia Elena Bradūnaitė-Aglinskienė – JAV lietuvių bendruomenės veikėja, etnologė.
Garsaus išeivijos rašytojo Kazio Bradūno dukra premijos teikimo ceremonijoje pasakojo apie dviejų garsių išeivijos rašytojų – K. Barėno ir savo tėvo bendradarbiavimą. Abu juos siejo meilė literatūrai, Lietuvos ilgesys. E. Bradūnaitė-Aglinskienė sako, kad nors K. Barėno savo kelyje nebuvo sutikusi, apie jį gerai žino iš kūrybos, laiškų, pasakojimų.
Tėvams jau pasitraukus iš Lietuvos, Vokietijoje gimusi moteris pasakojo, jog ir pabėgėlių stovykloje, ir vėliau, įvairiose šalyse lietuviams įsikūrus, kultūrinis gyvenimas nebuvo apmiręs, o tiesiog kunkuliavo.
Juk tarp pasitraukiusiųjų buvo daug inteligentų. Beje, iš Lietuvos tuomet pasitraukė bene 70 procentų rašytojų. Visų jų tikslas išeivijoje buvo išlaikyti, išsaugoti lietuvybę.
K. Bradūnas (1917– 2009 m.) – lietuvių poetas, publicistas, ilgą laiką gyvenęs ir kūręs JAV, o 1994 metais sugrįžęs gyventi į Lietuvą. Su K. Barėnu – Didžiosios Britanijos lietuvių rašytoju, vertėju, spaudos darbuotoju – jie susirašinėjo, yra išlikę nemažas pluoštas abiejų rašytojų laiškų.
Į Panevėžį atvykusi E. Bradūnaitė-Aglinskienė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai dovanojo apie 80 K. Barėno laiškų, rašytų K. Bradūnui. Ši dovana tapo gražiu ženklu premijos jauniesiems prozininkams sumanytojo K. Barėno atminimo įamžinimo kelyje.
Faktai apie Virginiją Rimkaitę
Gimė Vilniuje, Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro bei teatrologijos magistro studijas.
2016 metais jos pjesė „Virimo temperatūra 5425“ tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgijos konkurso „Versmė“ laimėtoja. Pagal ją 2017 m. režisierius Artūras Areima pastatė spektaklį.
Šiuo metu V. Rimkaitė gyvena Klaipėdoje, studijuoja fotografiją.
Pasak literatūrologės Jūratės Čerškutės, apysakoje „21 a“ yra tai, ko lietuvių literatūrai stinga, – skaidraus, aiškaus, koncentruoto ir kryptingo, nesmulkmeniško kalbėjimo. Trumpo sakinio, geliančio egzistenciškai iki geluonies.
