Pirmiausia – palinkime didžiausios kūrybinės sėkmės Mūzai Olimpijai Svetickaitei, pradėjusiai kurti, kai dar mokėsi Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos trečiojoje klasėje. Dabar ji lanko Palangos Vlado Jurgučio pagrindinę mokyklą. Išvyko. Gyventi prie jūros. Tai buvo jos svajonė.
Džiugu, kai svajonės išsipildo. Prisimename, kai pirmieji jos kūrinėliai pateko į mūsų projektą… Tokių jaunų kūrėjų nebuvome sulaukę. Savo pajautas „kopiant į tribūną“ Mūza aprašė, kai kurias ir spausdinam.
Tęsiasi „Minties“ gimnazijos staigmenos. Du prozininkai. Keisti, įdomūs, gal truputį ekstravagantiški. Žodžiu – jauni, veržlūs, maištininkai… Nedas Vaičekonis ir Karolina Motiejūnaitė. Juos pastebėjo mūsų projekto ambasadorė mokytoja Emilija Gedraitienė.
Paskutinį metų atlanką užbaigiame smagiomis „Vyturio“ progimnazijos taip pat projekto ambasadorės Raimondos Budnikienės pastebėtos jaunosios kūrėjos Aistės Družaitės eilutėmis. Tiesiog negalėjome nepamatyti, kad „kiškio pėdų prisnigo…“, ir nepajusti mažos širdelės didelės meilės Lietuvai.
Karolina MOTIEJŪNAITĖ (9 kl.)
Apie jaunąją kūrėją lietuvių kalbos mokytoja Emilija Gedraitienė: „Tai pasaulio, kaip visumos, stebėtoja, nenorinti atsidurti dėmesio centre. Bet išskirtinis savo pasaulio atskleidimas, kitokio žmogaus matymas išskiria šią merginą, randančią taiklų žodį. Tad būtina pasidžiaugti tuo.“
Kas aš esu
I
Aš esu tik dulkė. Pasaulio dulkė Lietuvoje. Bereikšmė būtybė prie kitų tėkmės. Tyli ir rami, nors širdis – kaip jūra per audrą. Ir bijanti sutrikdyti tuos, kuriuos myli, ir tuos, kurių bijo. Nors kankina žinojimas, kad bandymas galbūt pavyktų, bet… O jei ne?
Gal bijau to, ko nepatyriau, gal bijau savęs? Nežinau: KAS AŠ ESU. Mintyse būna viskas aišku, ten esu stipri, dar vaikiška „nuožmioji miško uoga“, o erdvėje – tik mergina, prisileidžianti artimiausias drauges, dar dažniau susimąsčiusi, tylinti, dar kartais stresuota, baili, net paranojiška. O juk iš PASAULIO reikia tiek nedaug: žmogiškumo ir meilės. Gal daugelis to ir nemato… Juk dažniausiai esame su kaukėmis, su „apsauga“. Su tokiomis, kurios įsisiurbia į mus ir užvaldo. Taip, deja, nutiko ir man – užvaldė, nors, laimė, daugeliui taip neatrodo. Norėčiau kaip Eglė ( Žalčių karalienė) mesti tą kaukę į ugnį. O po to didingai kaip Feniksas iš pelenų pakilti. Kartu numesti ir ašarų šydą, kad jis virstų sraunia upe, tegul net ne Acheronu. Bet tik upe, juk ji tiek metų skandina mane.
Beje, dulkė neskęsta..
II
Norėčiau būti kurčias asmuo.
Norėčiau… Juk gali būti dovana tokia. Nieko negirdi, ir širdies neskauda.
Mama man sakė:
– Džiaukis tuo, ką Dievas davė!
O gal aš noriu, kad kaip tik atimtų tą „dovaną“. Prakeiktą (mano)… Smalsu, kaip skamba amžina tyla. Ne. Ne pomirtinio pasaulio, o negirdinčiojo… Tikriausiai ir pasaulį tada matai kitokiom akim.
Labiau jauti širdį. Kito ir kitokią širdį atpažįsti. Brangini smulkmenas keistas. Net niūriausią tiesą priimi
su šypsena…
Esi toks kitoks – ir nieko nepakeisi. Nieko negirdi, bet tada nieko tokio tau ir nereikia: juk taip geriau. JUK GERIAU?
III
Skaudūs žodžiai. Jie kaip lavina srūva iš artimųjų, draugų, pažįstamų lūpų. Kokie kitiems jie bebūtų
paprasti ir bereikšmiai – man jie skaudūs.
Galima sakyti, esu kaip skaudulys. Net paprastose žinutėse matau daugiau… O tai priimu jautriai. Per
daug žodžių ar netikėtai pamatytų keistų žvilgsnių. Jie ir sako:
„Nesusireikšmink.“ Mano atsakas:
„Nesureikšminkit manęs!“
Klausia: „Kam rašai, jei nieko
naudingo nepasakai?“ Naudingo?
Kas tai? Kokia turi būti ta nauda? Ar ji visur įžvelgiama? Aš tik noriu BŪTI, o ne jaustis nuolat skenuojama. Noriu kartais tik šiaip parašyti, kad nesijausčiau vieniša. Tu, žmogau, mane atstumi – tau reikia tik naudos? Kai suvoki tai, gerklėj gniaužiasi gumulas, akys patvinsta.
Jaučiu srūvančią širdį krūtinėje, o smilkiniuos tvinksi šiurkščios replikos. Neatsiliepi į jas, neišleidi
emocijų pliūpsnio, kad ir kaip PILKA pasidaro. Galvoji apie kito žmogaus (kad ir bjauraus elgesio) jausmus, nors jis tavųjų nepaisė ir sugniuždė jautrią širdį… Širdį, kuri tiek tikėjosi iš kito.
Aistė DRUŽAITĖ (5 kl.)
„Aistė Družaitė eilėraščius pradėjo rašyti tik šiemet, penktoje klasėje. Aktyvi, visada turinti ką pasakyti, pirmuosiuose ketureiliuose mintis išsako nuoširdžiai ir žaismingai“, – taip apie pradedančiąją kūrėją rašo mokytoja Raimonda Budnikienė.
* * *
Pakilau aš virš lauko…
Matau, sniegas ten plauko.
Kiškio pėdų prisnigo.
Medžiai tyliai užmigo.
Mano Lietuva
Lietuva – tai pasaka prieš miegą,
Ankstus rytas, kai gaideliai gieda,
Naktis, kai mėnulis sapnus nešioja,
Diena, kai saulė šilumą dainuoja.
Nedas VAIČEKONIS (9 kl.)
„Vaikinukas, kuriam įdomu, kas buvo, įdomu, kas vyksta. Savo kuriamame vaizde geba metaforiškai susieti paauglio jausenas, žaidimų pojūtį su konkrečia situacija. Taip domėdamasis, ir per skaitymą, ir per stebėjimą suvokia, kuo jaunas žmogus kitoks, kaip jis geba būti įvairus“, – rašo „Minties“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Emilija Gedraitienė.
Įstrigęs
,,Mes atėjom iš viso pasaulio, galvodami, kad karas bus mūsų pravažiavimo apeiga, mūsų didysis nuotykis, leiskit man pasakyti, tai buvo joks nuotykis“, – skamba ausyse.
Aš – kariuomenės pėstininkas.
Aš pardaviau savo sielą, savo kūną, savo gyvenimą, kad pabandyčiau sustabdyti kažkokį politinį konfliktą.
Aš nemeluosiu: kartais pagalvoju, kodėl aš čia, kodėl sėdžiu šitoje Dievo pamirštoje tranšėjoje? Kodėl aš turiu melstis, kad tų juodųjų kryžių šėtonų artilerija nepasiektų manęs? Kodėl Dievas leido šitam nutikti? Dabar aš turiu draugauti su pelėmis, su dūmų kaminais. ,,Naujos mirties mašinos, tai yra kaip tankai, pakeitė karo formą per naktį. Laimė, jie daugiausia buvo mūsų pusėj, daugiausia…“ – per raciją atėjo pranešimas. Ir dabar mano generolas pasakė, kad rytoj lemiamas vokiečių pozicijų puolimas. Atėjo ta diena, kur aš galėsiu parodyti, kas reiškia būti kare!?
– Į ataką!!!
Aš bėgu kiek galiu į vokiečių pozicijas. Bėgant į tranšėjas mano koja užkabino spygliuotą vielą. Aš įgriuvau į tik iškastą gilią duobę…
Instinktyviai žvilgterėjau aukštyn:
šautuvo vamzdis žiūrėjo tiesiai į mane. Žaidimas baigtas.
Paskutinis skambutis
„Vietoj nuotykio mes gavom baimę, ir vienintelis baimės ekvalaizeris yra mirtis“ (Iš populiarios fantastikos knygos)
– Alio, – mama atsiliepia.
– Mama, čia aš, – atsakau.
– Labas! Kaip mano vaikui sekasi? – klausia mama.
– Mama, aš tau noriu, tau noriu kai ką pasakyti, – sakau.
– Sakyk, – prašo mama.
– Aš išskridau į Angliją ne naujo gyvenimo ieškoti.
– Kaip suprasti? – klausia mama.
– Mama, aš ISIS narys, – sakau.
– KĄĄĄ!!! – rėkia mama.
– Aš ką tik nužudžiau dešimtį nekaltų žmonių.
– KODĖL?! – verkdama rėkia mama.
– Aš neturėjau kito pasirinkimo. Aš privalėjau tai padaryti.
– Kur tu dabar? – klausia mama.
– Savo bute, – atsakiau aš.
– Dieve, kodėl, KODĖL!!! – rėkia mama.
Tuo momentu išgirstu, kad kažkas daužo mano duris. Žaidimas baigtas.
