Panevėžiečiai turi puikią progą pamatyti dešimt įspūdingų pasaulio statinių – senųjų akvedukų – vandentiekių.
Lapkričio 9 dieną Juozo Miltinio dramos teatre atidaryta panevėžiečio verslininko Audriaus Balčėčio fotografijų paroda „Vandens kelias“.
„Devynetas mano gyvenime, pasirodo, gana svarbus skaičius. Gimiau devintą dieną ir man daug svarbių įvykių įvyksta būtent su devynetu susijusiomis dienomis, kaip ir šios man labai svarbios parodos atidarymas. Ir dar svarbu, jog nuo šiandien iki kitų metų Vasario 16-osios, Lietuvos šimtmečio minėjimo, liko 99 dienos“, – savo fotografijų parodos atidaryme kalbėjo autorius.
Žinoma, jis gausiai susirinkusiai publikai turėjo ir daugiau ką papasakoti. Buvo įdomu sužinoti, kaip ir kodėl kilo toks neįprastas sumanymas – fotografuoti įvairiose pasaulio šalyse išlikusius senuosius vandentiekius, kokių minčių lydimas autorius leidosi į tolimas keliones, kokių įspūdžių parsivežė.
Nuo pirmųjų kelionių, pirmųjų aplankytų akvedukų iki dabar praėjo bene penkeri metai, padaryta šimtai nuotraukų.
Ir štai paroda, kurioje eksponuojama dešimt A. Balčėčio įamžintų akvedukų – dešimt pasaulio paveldo objektų, kurie, kaip sako parodos atidaryme dalyvavęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas Algimantas Aleksandravičius, „laisto mūsų atmintį, daigina nuostabą“.
A. Balčėtis, pasak A. Aleksandravičiaus, per savo fotografijose užfiksuotus akvedukus iki mūsų atitekina šimtmečių istorijas, to laikmečio dvasią: „Malšindamas žinių troškulį autorius aplankė Ispanijos, Portugalijos, Izraelio, Prancūzijos, Turkijos, Lietuvos akvedukus. Įvairiose šalyse fotografuoti šie ypatingi statiniai stebina savo didybe, hidrotechnikos unikalumu, fotografijos rakursu. Akvedukas – lyg gyvybės indas, troškulio aversas, lyg širdies kraujagyslė, nešanti deguonį.“
Net ir vandens tiekimo istorija per daug nesidomintiesiems žinoma, kad akvedukas – tai dirbtinis kanalas vandeniui tiekti.
Kaip pagal Tarptautinių žodžių žodyną aiškina parodos rengėjai: „Akvedukas [pranc. aqueduc < lot. aquaeductus – vandentiekis], vandentakio (vamzdyno, drėkinimo arba energetinio kanalo) dalis, nutiesta ant atramų (virš kliūties), pvz., per tarpeklį, kelią, upę, slėnį.“ Pats pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių junginio aqua „vanduo“ ir duco „vedu“.
Dažnai jo reikšmė susiaurinama tik iki akveduko dalies, nutiestos virš slėnio, upės vagos. Ši akveduko dalis primena tiltą, tačiau juo ne transportas važiuoja, bet teka vanduo.
Išmaniausi akvedukų statytojai buvo romėnai, tiesę akvedukus visoje Romos imperijos teritorijoje – juk miestams reikėjo švaraus, tinkamo gerti vandens. Virš slėnių nutiesti šie vandentiekiai atrodo labai įspūdingai, tačiau tai tėra tik palyginti nedidelė viso gigantiško įrenginio dalis. Didžiuma akveduko paslėpta po žeme ir gali driektis dešimtis kilometrų.
Įspūdingo dydžio A. Balčėčio nuotraukose galima pamatyti Segovijos akveduką Ispanijoje, kuris statytas pirmame amžiuje. Kitoje nuotraukoje – ypatingo grožio 1160 metais pastatytas Kristaus ordino vienuolyno akvedukas. Prieš žiūrovo akis atsiveria Izraelyje, Turkijoje, Prancūzijoje esantys ir 1593 metais Portugalijoje pastatytas akvedukai.
Įamžintas ir vienintelis Lietuvoje esantis Grigiškių akvedukas, pastatytas 1930 metais.
Visas šias akvedukų nuotraukas galima pamatyti ir specialiai parodai išleistame kataloge „Vandens kelias“.
Ką sumano, tą ir padaro
Kaip per parodos atidarymą sakė jos kuratorius Albinas Vološkevičius, ši paroda įdomi ir savo turiniu, ir įžanga į tolesnę autoriaus kūrybą. Kuri, kaip rodo jo darbai, gali pretenduoti į tolesnį ir platesnį kelią.
„Ne kiekvienas menininkas gali būti verslininkas ir labai retas verslininkas gali tapti menininku“, – pabrėžė A. Aleksandravičius.
Jis A. Balčėtį pristatė kaip neatsitiktinį žmogų mene, – baigęs Dailės mokyklą, gabus, suvokiantis, jaučiantis, turintis tai, ko išmokti negalima – tai, kas žmogui yra duodama. Be to, darbštus, atkaklus.
„Ką sumano, imasi kaip viesulas. Ima ir padaro“, – sakė Nacionalinės premijos laureatas.
Jis pabrėžė, kad surengti tokią parodą nebuvo taip paprasta. Reikėjo didelio užsidegimo, užsispyrimo, pasiryžimo, nemenkų pastangų.
„Pagalvojau, o kas dar tokį darbą darė, kas dar įamžino ir ateities kartoms paliks senųjų išlikusių akvedukų vaizdus? Ogi niekas. Žinoma, pavienių darbų yra, bet visumos neteko girdėti ir matyti. O juk tai unikalūs dalykai“, – pabrėžė A. Aleksandravičius.
Pats autorius prisistato taip: „Sustok, akimirka, tu žavinga.” Šie klasiko žodžiai – mano variklis, kuris mane stumia ir motyvuoja naujam užsiėmimui. Mėginu fotografuoti.“
Užfiksuotas laikas
A. Balčėtis teigia savo fotografijose bandantis užfiksuoti ir pateikti senąją architektūrą, simbolizuojančią gyvybės kelią.
„Visi šie objektai unikalūs, – sakau sau, imdamas į rankas fotoaparatą. Jei šios nuotraukos gali pasakyti kažką svarbaus mano vaikams, tai nuostabu: aš čia buvau, egzistavau, jaučiausi jaunas, laimingas ir kažkas buvo toks reikalingas šiame pasaulyje, kad jis padėjo visa tai nufotografuoti“, – sakė A. Balčėtis.
Parodoje autorius žiūrovų dėmesiui pateikia dar vieną darbą, niekuo nesusijusį su akvedukais. Tai jo 2012 metais Londone nufotografuotas senas, regis, jau nebeveikiančios gamyklos ar elektrinės pastatas.
Ši nuotrauka fotografui labai svarbi, ji primena mėgstamą, nuolatos klausytą grupę „Pink Floyd“. Juk būtent šis pastatas – žinoma, anuomet kiek kitaip atrodęs, buvo pavaizduotas ant grupės albumo „Animals“ viršelio.
Šis anglų progresyviojo roko grupės „Pink Floyd“ albumas buvo išleistas 1977 metas. Tuomet, kai šis pastatas buvo nufotografuotas, jis atrodė ne taip – iš kaminų dar rūko dūmai, buvo juntama gyvybė.
Šiuo metu – 2017-aisiais, praėjus penkeriems metams nuo tada, kai A. Balčėtis jį fotografavo, pastatas jau vėl kitaip atrodo. Jis pertvarkytas.
Tai dar kartą įrodo, kaip svarbu laiku įamžinti, užfiksuoti vykstančias permainas, nes laikas nelaukia – vienus vaizdus, įvykius keičia kitais ir nespėjusiesiems jų nufotografuoti, nutapyti ar aprašyti gali nieko ir nebelikti.
