Meilė teatrui nuo seno buvo inteligencijos požymis. Tačiau vis daugiau gyventojų, dešimtmečiams pamiršusių šią meno šventovę. Jaunąją kartą pamilti sceną iš paskutiniųjų skatina mokyklos, dramos studijos bei patys teatralai.
„Liūdna, kai sutinku šeštoką ar septintoką, dar niekada nebuvusį teatre. Jų tėvai taip pat nemato būtinybės čia lankytis. Tai kaip gali atsirasti ryšys su šia vieta, jei net progos pirmai kibirkštėlei nepasitaikė“, – sako Panevėžio aktorė Vita Šiaučiūnaitė.
Ji Juozo Miltinio dramos teatre mokiniams veda edukacines pamokas ir supažindina su scenos užkulisiais. Nuo 2016 metų moteris taip pat vadovauja vaikų ir jaunimo teatro studijai, kurią lanko 50 Panevėžio mokinių nuo 1 iki 12 klasės.
Į dvi amžiaus grupes suskirstyti jaunieji aktoriai kartą per savaitę renkasi į teatrą.
„Vaikams labai patinka tokie susitikimai. Net ir pasibaigus užsiėmimų laikui, jie nenori skirstytis“, – džiaugėsi aktorė Vita.
Vadovė norėtų ir dažniau susitikti su savo studijos nariais. Tačiau šiais laikais, anot jos, mokiniai ir taip per daug apkrauti. Ant jų galvų didžiulis mokymosi krūvis, namų darbai ir įvairūs kiti būreliai.
Augina teatrui ir gyvenimui
Kiekvienos pamokos laiką V. Šiaučiūnaitė stengiasi išnaudoti kuo kūrybiškiau. Per pamokėles vadovė pakalbina susirinkusius vaikus ir pagal jų nuotaikas, pagal savo numatytą planą veda trenažus, kol galiausiai įtraukia į kūrybinius etiudus.
Vaikams ir jaunimui, anot jos, įdomios visos temos: nuo gamtos iki jų pačių psichologijos. Labiausiai jaunieji teatralai mėgsta improvizacijas. Joms minčių esą niekad netrūksta.
„Vaidinantiems vaikams pati kūryba netgi įdomiau nei tikrasis išėjimas į sceną. Išsiskirsto grupelėmis ir improvizuoja, kūryba tiesiog verda“, – pasakoja studijos vadovė.
Tačiau pati Vita vadžių iš rankų nepaleidžia. Visi tokie žaidimai, anot jos, turi tikslą ir jį aktorė tikrai mato.
„Mūsų studija naudinga dvejopai: pirma, siekiu užauginti teatrui žiūrovą, antra, taip ugdoma laisva, kūrybiška, teatrą pažįstanti asmenybė“, – sako menininkė.
Trūksta spektaklių paaugliams
V. Šiaučiūnaitė savo misijoje šiandien pasigenda platesnio spektaklių repertuaro paaugliams.
Mažiausieji dar gali pamatyti nemažai vaikiškų spektaklių. Kai iš jų išaugama, lieka tik suaugusiųjų scena.
Paaugliai tarsi savotiška tarpinė grandis, kai vieni pasirodymai nebeįdomūs, o kiti – dar neįdomūs. Taip kyla rizika dalies žiūrovų nebesusigrąžinti į teatrą.
„Spektaklį „Katės namai“ rodome jau gal devintus metus ir žiūrovų salė nuolat pilna. Tačiau 16–18 metų jaunimui nebėra ką pasiūlyti. O ir vaidinančio profesionalaus jaunimo mūsų teatre trūksta. Be jo mes vargiai sulauksime ir jaunų žiūrovų“, – nuogąstavo teatro studijos vadovė.
Jauni aktoriai, pasak jos, daugiausia lieka sostinėje, didžiuosiuose miestuose. Be to, teatre pradėti karjerą gana sunku – naujam aktoriui mokama nedaug, o jauno žmogaus poreikiai labai dideli.
Pašnekovė abejoja, ar aktoriaus profesiją pasirinks daugelis jos dabar ugdomų jaunųjų artistų. Pati V. Šiaučiūnaitė prisipažįsta iš karto įspėjanti ugdytinius, kad tai sunkus darbas be poilsio, savaitgalių ir laisvų vakarų.
„Iš pačių pirmų mano dvyliktokų 2016 m. pavasarį vienas jaunuolis mokytis aktorystės įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir dabar sėkmingai studijuoja antrame kurse. Šiemet niekas nestojo į akademiją, bet viena mergaitė pasirinko teatrinę mokyklą Londone. Iš dabartinių abiturientų yra galvojančiųjų apie aktoriaus profesiją, bet jie dar neapsisprendę, kur rinksis studijas – čia ar užsienyje “, – pasakojo V. Šiaučiūnaitė.
Rengiasi Lietuvos šimtmečiui
Visgi V. Šiaučiūnaitė sako ir nesiekianti jaunimą pakreipti aktorystės keliu. Jai svarbiau, kokie studijos nariai užaugs teatro aplinkoje.
„Mano vaikai teatrą pažįsta kitaip: jie mato visą kūrybinį procesą, aplinkybes, domisi charakterių suvokimu. Nenoriu, kad jie būtinai būtų aktoriai. Teatras juos siekia išlaisvinti iš jų pačių, jų baimių ir įsitikinimų“, – teigė Vita.
Ne visiems vaikams pavyksta greitai prisijaukinti sceną. Vieni joje jaučiasi lyg žuvys vandeny, kiti nė žodžio negali ištarti. Vadovei laimingiausia akimirka, kai pats nedrąsiausias mokinys persilaužia ir atskleidžia savo kūrybiškumą bei artistiškumą.
Tačiau šioje studijoje ne tik improvizuojama, čia statomi ir mokslo metus vainikuojantys spektakliai. Pernai savo draugams ir artimiesiems jaunieji menininkai pastatė „Bembį“. Šiais metais aktoriai žada dovaną Lietuvos šimtmečio proga. Jau dabar jie itin daug domisi istorija, renka įdomiausius, reikšmingiausius faktus.
„Studijos lankytojai mėgsta ir rimtas, ir linksmas temas. Su istorija jau teko padirbėti rengiant etiudus apie tremtį. Vaikai turėjo suvaidinti sceną, kaip jie išvežami iš namų. Labai aktyviai plėtojame ir šimtmečiui skirtą pasirodymą: ieškome faktų apie Žygimantą ir Barborą, klausome dainų, kas tiktų labiausiai“, – pasakojo aktorė.
Tokia veikla, anot jos, įtraukia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Studijos mokiniai atsiveda į užsiėmimus savo bičiulius.
„Daugiau priimti neišeina, bet žinau, kad yra laukiančių eilėje į studiją. Mažai iš mūsų nubyra per metus. Tai irgi įrodymas, kad vaikams labai reikia teatro“, – pabrėžė V. Šiaučiūnaitė.
Per brangu ir per vėlu
Su vaidinančiais vaikais dirba ir teatras „Menas“, Panevėžio bendruomenių rūmai, Moksleivių namai bei Muzikos mokykla. Teatro pamokos vedamos J. Miltinio ir Velžio gimnazijose.
Pastarosios pedagogė Regina Švagždienė teatro pamokas veda visoms klasėms.
„Teatro vaikams reikia, bet juos būtina mokėti užkabinti, reikia nuvesti į teatrą. Kitaip jų nesupažindinsi su šia sritimi“, – mano mokytoja.
Tėvai, anot jos, kaime tokį atžalų auklėjimą dažnai palieka nuošalyje dėl kitų darbų ir rūpesčių. Todėl į meną vesti jaunąją kartą daugiausia atsakomybės tenka mokyklai.
Pati R. Švagždienė savo ugdytinius stengiasi kuo dažniau nuvežti į kokį nors spektaklį ne tik savame, bet ir kituose miestuose. Paskutinį kartą velžiečiai teatre lankėsi dar šią savaitę Kaune, kur spektaklį žiūrėjo anglų kalba. Įvairias teatro studijas mokykla pasikviečia pasirodyti ir į Velžį.
„Mes labai norime spektaklių. Bet teatrams trūksta iniciatyvos pritraukiant jauną žiūrovą. Visi pasirodymai vyksta vakarais, o kaip nuvežti vaiką iš kaimo tokiu metu“, – nuogąstavo R. Švagždienė.
Ruošia sambūrį
Kai kurie spektakliai mokiniams per brangūs. Vaikai, anot pedagogų, tikrai mielai žiūrėtų populiariausius Lietuvos įžymybių pasirodymus, bet jais pasimėgauti neleidžia sau net tėvai. O pigesni, pasak R. Švagždienės, dažnai būna ne paties aukščiausio meninio lygio, neugdantys vaikų skonio.
Tačiau pašnekovė nenuleidžia rankų. Savo mokinius ji teatrui rengia ir per praktinius užsiėmimus mokykloje. Dažną vaiką įtraukia pati vaidyba.
Velžio gimnazijoje ketvirtus metus organizuojamas jaunųjų teatralų sambūris. Į juos susirenka teatro būrelių nariai iš kitų mokyklų, pamokas veda tikri aktoriai.
„Kai vaikas užlipa ant scenos, jis greit pajunta potraukį teatrui, vaidybai, atsiskleidžia kaip individuali asmenybė. Tokie žmonės auga pasitikėdami savimi. Aišku, dalis mūsų laiko būna ir nebe tokia smagi, kai reikia išmokti žodžius ir rimtai padirbėti prieš laukiantį pasirodymą“, – sakė R. Švagždienė.
Pedagogė neabejoja, kad vaidinantys mokiniai teatrą dažniau prisimins ir suaugę.
Teatras kaip šventė
Buvusi panevėžietė Jurgita Stašiūnienė prieš 25-erius metus lankė tuomet žinomą vaikų ir jaunimo teatrą „Drevinukas“. Jam tada vadovavo Rima ir Julius Driskiai.
„Tai buvo gana garsus vaikų teatras. Vykdavome į festivalius užsienyje, patys organizuodavome tarptautinius renginius. Kai vaidindavome Panevėžio bendruomenių rūmuose, susirinkdavo pilnutėlė net didžioji salė“, – vaikystę prisimena Jurgita.
Meilę teatrui moteris jaučia iki šiol ir už tai dėkoja savo mokytojams.
„Man teatras visada atrodė kažkoks stebuklas, mistika. Ir kai atsirado galimybė prie viso to prisiliesti, nedvejodama tuo pasinaudojau. Teatras man atvėrė akis į pasaulį, pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Man ir dabar teatras yra šventovė. Į spektaklius einu kaip į šventę, gaila, tik ne taip dažnai, kaip norėčiau“, – apie teatro įtaką pasakojo J. Stašiūnienė.
Šiandien ji augina du vaikus. Sūnus pasinėrė į sportą, o dukrelė, mamos akimis, labai artistiška. Jurgita dar nori leisti jai paaugti. Kol kas abu vaikus stengiasi sudominti kuo nors daugiau nei kompiuteriu ir savo atžalas mama veda į teatrą.
