Atlanke Mūzos Olimpijos Svetickaitės mintys. Savo pajautas „kopiant į tribūną“ Mūza aprašė, kai kurias ir spausdinam.
Apie projektą:„(…)Tavo kūrybą paskaito kiti, pažįstami ar nepažįstami žmonės, ir pamato tave iš visai
kitos pusės. Susilauki atsiliepimų, atgarsių. Tai, ypač pradedant kurti, tikrai yra malonu. Vėliau, žinoma,
dar maloniau, kai kūriniai nugula į almanachą. Ir vėl randasi pavidalas, tik dar labiau materiškas – knyga.
Malonu baigiamajame renginyje susitikti su bendraminčiais, taip pat kaip ir tu kuriančiais jaunuoliais, su jais
dalytis mintimis“ (…) „Tad, manau, pradedant kurti tikrai svarbu kažkur publikuotis, dalyvauti renginiuose,
nes tai yra kelias į ateitį, į profesionalumą, į didesnius renginius, projektus, konkursus ir publikacijas (pvz.,
Jaunųjų filologų konkursas, kultūros žurnalas „Pašvaistė“, portalas „Meno bangos“, Lietuvos rašytojų są-
jungos kūrybinės dirbtuvės moksleiviams ir kt.). (…) Reikia to pirmojo laiptelio. Labiausiai – žmogaus vidui.
Ramybės, saugumo ir drąsos jausmui. Manau, kad tas laiptelis gali būti ir „Nevėžis“. Netgi kaip paskata
tam, kuris abejoja – rašyti ar ne. “ (…) „Tad manau, kad „Nevėžis“ gali būti ta pradžia abejojančiajam ir
nukreipti jį į tinkamą pusę. Atverti kažką jo viduje ir suteikti drąsos.“
Apie dabartinę kūrybą: „Savo eilėraščiuose bandau ironiją, galbūt sarkazmą, kartais – groteską. Manau,
kad tokiu būdu galima suprasti šio amžiaus absurdiškumą. Per absurdą suprasti absurdą – tai man svarbus
dalykas. Man yra įdomios įvairios kiek eksperimentiškos, kadaise galbūt šventvagiškomis laikytos formos.
Viskas progresuoja ir keičiasi, neužsistovi. Poezija – taip pat. Todėl manau, kad formos, netgi temos turi
keistis. Jos turi būti bent kiek aktualios šiuo metu.
autobiografija
nusipirko knygų spintą
žadėjo susiūti prakiurusią galvą
kol nepradėjo byrėti sniegenos
viskam tetrūko tik adatos
bet nusprendus paieškoti jos
šieno kupetoje
nelauktai pajuto iš galvos besiveržiantį cypsėjimą
taip ir liko pramušta galva
dingo iš minčių visi paukšteliai
gyvūnėliai augalėliai
užtat niekas nepamokė kad
pramuštgalviams
pavojinga naktį sėdėti prieš
pilnatį
neatsargiai besielgiant su savimi
įsileido į galvą poeziją
štai taip ir tampama
baltomis varnomis
iš visų geriausių pasaulio gėrių
geriausias yra šis
būti nupušusiu labai lengva ir
paprasta
svarbiausia pigu va eini kur
keliu
šalia jūros palangoj išlindęs iš
basankės
naktį gerai pasitūsinęs prašvitus
sumąstęs nusimaudyt
kopose užtikęs kokią gerą
chebrikę
persimetęs pora žodžių pora
kumščių pora mėlynių
žingsniuodamas kairėn dešinėn
kad ilgiau pasivaikščiotum
nežiūrėdamas į taką negi ma-
žvaikis nepaklysi
eini žiūri medis galvoji praeisi
navigacija kliūčių nerodo čia
tiktai durnius
eisi ir parodysi iš kur šakos
dygsta
rodai o nereaguoja
programa nepasiteisina nieko
neįvyksta
visiškai nieko tik taip ir lieki
amžiams nupušusiu
Dieve ačiū už šį gėrį
