Dėkojame norinčiuosius kurti pastebėjusioms mokytojoms, kurios skatina ir padeda savaip pažvelgti į aplinką, pajusti ją, išgirsti dar negirdėtą žodį, surasti dar niekad nesutiktą mintį.
Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė: „Dovydas – svajoklis, dažnai paskendęs savo mintyse ir tarsi pabėgęs nuo aplinkinio pasaulio. Jis ne tik kuria eilėraščius, bet ir labai gražiai groja violončele bei puikiai piešia“.
Dovydas Levickis 5 kl.
Pavasario kregždės
Čir, čir, čyru, čir, čir, čyru…
Kas gi ten už lango?
Kas ten žydrą dangų karpo?
Kas ant namo, prie stogelio,
iš laibų šiaudų, žolelių,
iš juodos žemės grumstelių
nusilipdė sau namelį?
Tai kregždutės žvitruonėlės
šįryt anksti rytą kėlės,
nardė, krykštavo, lakiojo,
apie kregždžiukus galvojo.
Mano violončelė
Lyg aukšta panelė keturiom stygelėm
stovi ant kojelės, kai stryku griežiu.
Garsas nuostabus mano širdį liečia,
natos nuostabiausios skamba galvoje…
Kaip gera paskęsti jos muzikoje.
„Augustė visada turi savo nuomonę, drąsiai ją pasako. Jos rašiniai išsiskiria iš kitų mokinių savo raiška, aštria mintimi. Augustė kalba nedaug, bet žodis svarus. Mergaitė domisi viskuo, su ja įdomu bendrauti“, – taip rašo apie jaunąją kūrėją Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė.
Augustė Vasilytė 5 kl.
Atrastas pasaulis
– Au Au!
Štai jau kuris laikas ūkininko sodyboje tikras sambrūzdis. Mat kalytė atsivedė šuniukų, ir nuo to laiko kieme netyla šurmulys. Visi šunyčiai kuo nors skiriasi vienas nuo kito. Tačiau visi iki vieno yra žaismingi ir padūkę. Aišku, jie nori tiktai vieno – žaisti. Šuniukų motina gulėdama šildosi priešais saulę. Keletas jauniklių godžiai žinda saldų mamos pieną, letenėlėmis stipriai spausdami jos pilvą. Kiti šunyčiai bėgioja aplink mamą. Jeigu šiek tiek patampys ją už uodegos, galbūt ji sutiks pažaisti kartu. Du kalytės jaunikliai tokie smalsūs, kad išsiruošia patyrinėti aplinkinio pasaulio. Tai bus įdomu!
Netrukus abu šuniukai pribėga mažą upelį, čiurlenantį per pievą, esančią visai šalia ūkininko sodybos.
– Ei, kas gi čia žiūri į mane iš vandens? Jis atrodo toks pat kaip aš! Aš aplosiu jį, galbūt jis man atsakys, – amsi vienas mažylis.
Ir iš tikrųjų – atspindys vandenyje taip pat atsako jam lojimu. Prie tvenkinio šuniukai pastebi keistus žalius gyvūnus. Kokius juokingus garsus jie skleidžia! „Kva kva, – ką tai galėtų reikšti?“ To nesupras nė vienas šuo. Tačiau slidžiai žaliai varlei, tupinčiai ant vandens lelijos, tai vis vien. Ji toliau sau linksmai kvarkia. „O kas gi ten po vandeniu margai raibuliuoja? Jiems net nereikia iškilti į vandens paviršių, įkvėpti oro. Tai įdomu.“ Vienas upėtakis netgi iššoka aukštai virš vandens, nors visai neturi sparnų. Susižavėję šuniukai keliauja toliau. Abu draugai nuliuoksi palei upelį tolyn. Staiga žiūri – ogi dvi ilgos raudonos kojos vandeny mirksta. „ Kas gi čia stovi?“ Na, žinoma, gandras! Savo ilgu snapu jis bando pagauti vandenyje žuvį.
– Kre kre kre! – argi tai pasakė gandras? Ne, taip krykia ančių šeimynėlė, plaukiojanti tarp nendrių. Ančiukai dar visai mažyčiai, todėl mama supažindina juos su aplinka. Mažieji ančiukai plaukia paskui mamą išsirikiavę vorele.
– Antai plaukia rąstigalis! – sušunka vienas šunytis. Su juo galima puikiai pažaisti. Vienas šuniukas įšoka į vandenį. Kaip gerai jis jau moka plaukti! Kitas šuniukas, vizgindamas uodegą, tupi ant kranto ir negali nustygti vietoje. Broliukai linksmai nušuoliuoja tolyn. Staiga jie pastebi pievelėje gulinčią lazdelę. Su ja būtų galima šauniai pažaisti!
– Tai mano lazdelė, aš ją pirmas pamačiau. Tiek to, žaiskime su ja abu.
Dviese jie neša lazdelę per pievą – vienas sukandęs ją iš dešinės, kitas iš kairės. Šuniukams tapsint per pievelę, prieš jų akis šen ten sušmėžuoja margi drugeliai.
– Oho, nežinojau, kad įvairiaspalvės gėlės gali pakilti ir nuskristi.
Šuniukai dar nežino, kad tai ne gėlės, o drugeliai.
– Kokios jos gražios!
Maži raudoni vabaliukai tikrai nėra drugeliai. Tai boružės. Kaip juokingai atrodo tie apvalūs juodi taškeliai ant ryškiai raudonų sparnelių. Linksma stebėti ir darbščiąsias bites. Skrisdamos nuo žiedelio prie žiedelio, jos garsiai dūzgia. „Ką jos veikia?“ Ogi renka nektarą. Pažintinė kelionė vyksta toliau.“ Kas gi čia taip garsiai čepsi?“ Šuneliai atsargiai prisėlina arčiau, žiūri – už neaukšto krūmelio tupi trys ežiai. Tai ežienė su dviem ežiukais. Visi trys nepailsdami pasigardžiuodami kremta obuolį. Vienas šunelis atsargiai letenėle stumteli ežiuką.
– Ai, skauda!
Vargšė letenėlė. Taip jau kartais atsitinka, kai esi labai smalsus. Pastumtas ežiukas šiek tiek išsigąsta ir greitai susiriečia į kamuoliuką. Tai atrodo labai linksmai, o dygliuotasis jaučiasi saugiai. Su ežiuku-kamuoliuku šuniukai tikrai nepažais. „Gaila“, – pagalvoja šuniukai. Po tokios šaunios iškylos pailsę šuniukai grįžta namo. Oho. Tai bent įtempta dienelė. Kiek daug naujo sužinojo mažyliai. Smalsučiai labai išalkę. Priešais būdą stovi dubenėlis, pilnas skanaus ėdalo. Žiū – jo jau nebėr! Tiesą sakant, šunyčiai ketina kitiems papasakoti, kur buvo ir ką matė. Tačiau jie labai pavargę. Bepasakodami savo nuotykius, jie ir užmiega. Saldžiai miegodami, sapnuoja kitą iškylą.
