Panevėžys – didžėjų kalvė

Kiek išmanome apie didžėjų kultūrą? Turbūt ne per daugiausia. Visgi ji šiandien tikrai gyva, ir ne tik didžiuosiuose miestuose. Iki dabar apie Panevėžį sakoma, kad čia – didžėjų ir manekenių kalvė.

Nemažą didžėjavimo patirtį sukaupę panevėžiečiai Karolis Pranka (Carl P), Valdemaras Liudvinavičius (Dj Senis) ir Tadas Smetonis (Tadas Dee) šiuo keliu eiti pradėjo dar paauglystėje.

K. Pranka pasakojo susidomėjęs didžėjavimu vos 12–13 metų, kai klausydavo radijo laidos „Šeštadieniniai šokiai“ ir vaizdavosi esąs didžėjus.

„Sąsiuvinyje buvau nusibraižęs tokį „mikseriuką“ ir klausydamas radijo neva grodavau“, – pirmąją pažintį su didžėjų kultūra pamena Karolis, dabar klubinės muzikos gerbėjams labiau žinomas kaip Carl P.

O V. Liudvinavičiaus dėmesį patraukė kadaise Panevėžyje gyvavusiam klube „Linelis“ vienu metu skambėjusios dvi skirtingos dainos. Nesupratęs, kaip tai padaroma, pradėjo smalsauti, kol išsiaiškino, kas yra tas Dj. Vaikinui tai buvo kažkas naujo, įdomaus ir neįprasto. Anot jo, prieš daugiau nei dešimt metų Panevėžyje visi norėjo tapti didžėjais, daug kas mokėjo ir „miksuoti“ du kūrinius.

„Iki dabar išliko posakis, kad Panevėžys yra didžėjų ir manekenių kalvė“, – pusiau rimtai, pusiau juokaudamas tvirtino Dj Senis – V. Liudvinavičius.

Už Panevėžį išjudinančių originalių projektų dažnai slepiasi panevėžiečiams gerai žinomas charizmatiškasis Tadas Smetonis, draugų vadinamas tiesiog Tadu Dee. Didžėjaus karjerą Tadas pradėjo mokykloje 1998-aisiais: su bendraklasiais organizuodavo mokyklos diskotekas, po to iš mirusiųjų prikėlė vieną žaibiškai išpopuliarėjusią diskotekų vietą mieste, kur dabar teikiamos laidojimo paslaugos ir giedamos giesmės. Vėliau T. Smetonio verdantis gyvenimas persikėlė į naktinius klubus. Šis kilstelėjimas laipteliu aukščiau įvyko, kai Tadas Dee viename klube savanoriškai padėdavo draugui prijungti aparatūrą. O kartą ir jam leido pagroti. Šis kartas ir buvo lemtingas. Tado grojimas visiems „nunešė stogą“ ir po savaitės prie didžėjaus pulto jis stojo jau už atlygį.

Miksuoti gali visi

Sako, vienodai „miksuojančių“ didžėjų nebūna – kiekvienas turi savo misiją ir savitą stilių.

„Tarp didžėjų yra tokių, kurie užsispyrę ne paprastai daryti, o savo pasirodymams suteikti prieskonį“, – sako V. Liudvinavičius.

Anot jo, nesunku atskirti, ar šokių aikštelėje prie pulto vis dar stovi tas pats, ar jau kitas didžėjus – kiekvienas turi savitą „miksavimo“ techniką.

Pasak K. Prankos, didžėjus turi groti ne sau, o publikai, privalo į ją reaguoti, negali stovėti prie pulto nuleidęs galvą ir leisti tik tai, kas pačiam patinka. Visgi gero didžėjaus tikslas – padaryt taip, kad publika liktų patenkinta ir suprastų, kokią žinutę jai siunčia prie pulto stovintis ir ją įkaitinti siekiantis žmogus.

„Vienas žymus didžėjus yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus gali tapti didžėjumi, ir aš su tuo sutinku, nes svarbiausia yra įdirbis“, – įsitikinęs T. Smetonis.

Į jį dažnai kreipiasi jaunuoliai, trokštantys tapti didžėjais. Tadas jiems turi svarbų klausimą: ar tikrai esi pasirengęs visus savo savaitgalius aukoti žmonėms? T. Smetonis prasitaria jau labai seniai neturėjęs laisvų savaitgalių: pirmadienis yra jo šeštadienis, o antradienis – sekmadienis.

Pasak Tado, turint gerą mokytoją, galima daug pasiekti. Tik reikia gauti gerus pradmenis, perprasti „miksavimo“ techniką, kūrinio stilistiką, pataikyti į ritmą, parinkti panašių kūrinių, klausa, kad ir kaip keistai skambėtų, anot T. Smetonio, didžėjui nėra būtina. Nors iš pirmo įspūdžio toks užsiėmimas neatrodo sudėtingas, Tadui nepatinka, kai žmonės didžėjavimą laiko niekais. Groti profesionaliai, kad patiktų publikai, pasak jo, yra psichologiškai sekinantis darbas. Visgi jam tai teikia didžiulį malonumą.

Pultą keičia vakarai su šeima

T. Smetonis didžėjumi dirba daugiau nei 15 m. Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje tam paskyrusių gyvenimą. Tadas iki 2010 m. spėjo padirbėti visuose Panevėžio naktiniuose klubuose. Dabar groja renginiuose ir vakarėliuose, užsiima labdaringa veikla, važiuoja į stovyklas, pasakoja vaikams apie didžėjavimą, kuria socialinius projektus, organizuoja renginius.

Jo kolegos K. Pranka ir V. Liudvinavičius sako muzikai tiek dėmesio kiek anksčiau nebegalintys skirti. Pasak Karolio, atsirado svarbesnių dalykų, tokių kaip šeima. Valdemaro nuomone, anksčiau šiai veiklai jis buvo atsidavęs labiau. Vyrai šiuo metu turi darbus, atimančius nemažai laiko. Visgi atsiradus progai pagroti tą, kas glūdi širdyje ir ką norima perduoti publikai, jie vėl stoja prie pulto ir imasi „miksuoti“. Ir ne tik Panevėžyje.

Anot jų, dauguma Panevėžio didžėjų sulaukę tokio amžiaus, kai kuriamos šeimos, užsiimama kita veikla, ir ankstyvos jaunystės aistrai laiko nebelieka.

„Matau, kaip po truputį miršta gerų didžėjų kultūra Panevėžyje“, – pripažįsta T. Smetonis.

Aukštaitijos sostinėje, anot jo, kol kas nematyti jaunų, karjeros siekiančių didžėjų. O tam ir sąlygų nėra. Anksčiau Panevėžyje veikė didžėjų mokyklėlės, organizuojamos V. Liudvinavičiaus. Ji išugdė daug gerų didžėjų. Dabar niekas tuo nebeužsiima, todėl ir nežinoma, kiek iš tikrųjų Panevėžyje yra norinčiųjų „miksuoti“.

Be to, Panevėžio traukimosi tendencijos neaplenkė ir didžėjų. Pasak Tado, čia jiems per maža rinka, todėl jie traukia į platesnius vandenis. Nemažai dabar šalyje žinomų didžėjų ir muzikantų savo karjerą pradėjo būtent Panevėžyje, tarp jų ir žymusis muzikos kūrėjas ir prodiuseris Leonas Somovas.

Gretos traukiasi

Šiandien Panevėžyje trūksta ne tik jaunų, naujų didžėjų. T. Smetonis sako jau pusę metų ieškantis tinkamo didžėjaus, kuris grotų ne sau patinkančią muziką, o užsakovo pageidaujamą. Kartu jis retoriškai klausia: kas daugiau, jei ne mes patys pakeisime Panevėžio kultūrą? Todėl ir stengiasi, kad miestas nemiegotų.

Vienas tokių renginių – „Ant judraus asfalto žolė neauga“ – Tado organizuojamas iki šiol. Jame susirenka visi buvę ir esami Panevėžio didžėjai. Praėjusiais metais festivalis buvo pats mažiausias – daug kviestųjų atsisakė atvykti. Geriausi didžėjai, anot T. Smetonio, užsakymų turi pusmečiui į priekį, be to, dažniausiai dalyvauja ten, kur mokami nemaži pinigai, o šiame festivalyje, pasak Tado, didelių honorarų negaunama. Tirpstančios dalyvių gretos, T. Smetonio nuomone, rodo ir kitą tendenciją, kad kiekvienais metais susidomėjimas didžėjavimu mažėja.

Tą pastebi ir Karolis su Valdemaru. Anksčiau vykdavęs ne vienas konkursas didžėjams tiek per radiją, tiek įvairiuose Panevėžio klubuose, o dabar yra per mažai didžėjų, tad net ir varžytis, jų nuomone, būtų beprasmiška.

Į klubą – su dviem lagaminais

Per gana ilgus didžėjavimo kultūros metus keitėsi ir publika, ir jos požiūris į didžėjus. V. Liudvinavičiaus teigimu, prieš 10–20 m. muzika buvo ribota, todėl teko kurti iš to, kas yra. Vėliau keitėsi technologijos, o su jomis ir žmonių mąstymas. Pasak Valdemaro, anksčiau buvo sudėtingiau – perrašinėti kasetes ar įrašinėti kompaktines plokšteles gerokai užtrukdavo. Dabar kur kas paprasčiau, todėl, didžėjaus nuomone, publika daugiau tikisi ir žino, ją sunkiau nustebinti.

T. Smetonis juokauja, kad anksčiau į klubą važiuodavo prisikrovęs du lagaminus kompaktinių plokštelių, o dabar užtenka kompiuterio, valdiklio ir ausinių. Ir didžėjai, jo nuomone, anksčiau būdavo labiau gerbiami. Kai kurie dalykai visai nesikeičia. Tadas pasakojo, kad tiek seniau, tiek dabar ateina koks žmogus ir paprašo pagroti

kūrinį, visiškai netinkantį vakarėlio temai, o negavęs, ko prašo, supyksta.

Dvigubas energijos užtaisas

Visgi, anot didžėjų, Panevėžio publika keičiasi. Ji tampa įmantresnė, pastabesnė, labiau išsilavinusi. Pasak K. Prankos, čia geriausia kompanija, į vakarėlius susirenka daug draugų, visi vieni kitus pažįsta.

„Grodamas atiduodu visą save, bet iš publikos gaunu dvigubai daugiau“, – su džiaugsmu apie panevėžiečius atsiliepė Carl P.

Bet, anot jo, panevėžiečiai būtinai pastebės net ir menką didžėjaus klaidą. Čia publika jaučia perėjimą, supranta, ką nori pasakyti prie pulto grojantis žmogus, ir labai emocionaliai reaguoja.

„Tie ypatingi atvejai, kai į tave reaguoja ir supranta, labai šildo“, – tvirtina Valdemaras.

Didžėjai džiaugiasi ne tik Panevėžio publika, bet ir pačiu miestu. Pasak T. Smetonio, jis liko gyventi čia, nes Panevėžys jam yra kompaktiškas ir draugiškas miestas. O V. Liudvinavičius sako negalintis pakęsti tik vieno: kad daugelis čia tiesiog nesistengia rasti veiklos ir dėl to išvažiuoja. Aukštaitijos sostinė yra pats mieliausias miestas ir K. Prankai. Didžėjus mato, kad čia žmonės darosi vis geresni ir linksmesni, tik panevėžiečiams reikia daugiau pozityvumo.