Pliaupiantis lietus nesutrukdė Panevėžyje surengtai šeimų šventei, kurios šiųmetis šūkis „Šalia Esu Ir Meilėje Augu!“ Nors žmonės rinkosi labai nedrąsiai bei dėl lietaus teko pertvarkyti pramogų erdves kraustantis po Bendruomenių rūmų stogu, tačiau veikti buvo ką.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva organizuotame renginyje šeimų laukė edukaciniai užsiėmimai vaikams ir vertingos lektorių paskaitos tėvams, koncertai bei daugybė aktyvių pramogų.
Tokia šventė jau tapusi tradicine. Ne vienerius metus kartu su partneriais ministerija ją organizuodavo Prienų rajone.
„Šiemet norėjome pažvelgti naujai. Sukūrėme visiškai naują logotipą, naują sistemą. Gvildenome žodį šeima. Šūkio „Šalia esu ir meilėje augu“ pirmosios raidės koduoja savyje tam tikrą temą: ką reiškia šeimoje būti šalia, ką reiškia būti meilėje, ką reiškia augti“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Gabija Vitkevičiūtė.
Šventėje gvildentos rimtos temos, veikė pramogų zonos, skirtos įvairaus amžiaus grupėms ir norams. Buvo galima ramiai klausytis koncerto, važinėtis riedučiais ar dalyvauti edukacinėse dirbtuvėse. Mažieji jodinėjo ant arkliukų, vyresnieji išbandė riedžius ir elektrinius paspirtukus, per virtualios realybės akinius buvo galima pasižvalgyti po Lietuvą, pažaisti virtualios realybės žaidimus. Veikė edukacinės ir kūrybinės dirbtuvės, Iliuzijų muziejus, Robotikos akademija, skraidė dronai. Policijos pareigūnai, paramedikai, ugniagesiai-gelbėtojai pristatė savo profesijas.
Nepaisant lietaus, į šventę Panevėžyje šeimos važiavo iš įvairių šalies kampelių. Iš Rokiškio su devynerių sūnumi Pijumi atvykusi Jūratė Šaučiūnienė augina šešis vaikus: trys jau suaugę, patys sukūrę šeimas, o trys dar maži. Į šventę atvykusi rokiškietė džiaugėsi čia radusi ir sau, ir atžaloms naudingos veiklos.
Šaknys Panevėžyje
Šventėje dalyvavęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis iki septynerių gyveno Panevėžyje. Čia lankė keletą darželių, vaikščiojo į jo vaikystėje veikusius Panevėžio kino teatruose, po miestą su tėvais ar močiute.
„Labai gerai atsimenu Skaistakalnio parką – nepasiklysčiau“, – juokavo L. Kukuraitis.
Dabar Aukštaitijos sostinėje gyvena ministro draugai. Pasak L. Kukuraičio, šeima nebuvo didelė – tėtis, brolis, močiutė. Ji dabar gyvena su ministro šeima prie Vilniaus.
„Močiutė garbaus amžiaus – 93-ti eina. Ji Panevėžio dvasia su mumis. Nemažai atsiminimų pasakoja, todėl ir mūsų pačių atsiminimai dar neišnykę“, – sako L. Kukuraitis.
Į daugiavaikę sminga žvilgsniai
Pats ministras su žmona Rima augina penkis vaikus. Į šventę atvyko su šešerių Augustinu, trejų Pauliumi, ir vienerių Adele. Dvylikametis Džiugas ir dešimtmetis Jonas liko namuose. L. Kukuraitis sako, kad auginti tokį būrį reiškia ir daug džiaugsmo, ir tam tikrą išskirtinumą, nes tiek vaikų tikrai visi pastebi. Ministras pripažino pajuntantis ir nuostabos žvilgsnių. L.Kukuraitis neslepia, kad auginti tiek vaikų nėra lengva. Pasaulyje įsigali tendencija, jog žmonės vis rečiau apsisprendžia būti kartu su kitu žmogumi, garbinamas asmeninis malonumas – pramogos, geros atostogos tolimuose kraštuose. Turint daug vaikų daug ko tenka atsisakyti. Tačiau, pasak ministro, tai labai unikali ir vertinga patirtis, nes esi ne vienas.
„Džiaugiuosi, kad mano šeimoje pavyksta surinkti lengvesnių, sunkesnių patirčių ir išlaikyti tokį pakankamai gerą tonusą“, – sako ministras.
Kukuraičiai susipažino labai jauni – R. Kukuraitienei tuomet tebuvo 15, vyrui – šešiolika. Kartu dalyvavo bendruomenės veikloje palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Kartą per savaitę ten rinkdavosi jaunimo grupės.
„Taip susiklostė, kad meilė užaugo po truputį nuo pažinties, draugystės, bendrystės“, – sako R. Kukuraitienė.
Ji neslepia, jog sutuoktiniui užėmus svarbias pareigas, namuose suktis tapo sunkiau. Pasak R. Kukuraitienės, maži vaikai trokšta daug dėmesio, paimami ant rankų, tačiau talkina močiutės, seneliai.
„Visko būna. Kantresnė, kai pailsėjusi, o kai pavargstu, kliūna ir ministrui“, – juokauja ponia Rima.
Neišmokyti auginti vaikus
L. Kukuraičio teigimu, auginant vaikus valstybė gali prisidėti keliais aspektais. Pirmiausia– finansine parama, kuri dar nepasiekusi prieš krizę buvusio lygio. Anot ministro, svari pagalba būtų ir paslaugos šeimai, kad prireikus turėtų į ką atsiremti.
„Mes gi tikrai nemokyti augti šeimose ir auginti vaikus“, – sakė L. Kukuraitis.
Anot jo, reikalinga sudaryti sąlygas šeimoms atstovauti priimant joms svarbius sprendimus, tai yra steigti šeimų tarybas savivaldybėse, prie Seimo, Vyriausybės, kurios siektų, kad įstatymai, savivaldos sprendimai būtų palankūs šeimai.
„Mano svajonė, kad seniūnijos lygmenyje šeimos galėtų rinktis ir spręsti savo reikalus. Ministerija per seniūnaičių sueigas nori skirti lėšų, kad šeimos nuspręstų kartu, ko joms toje seniūnijoje reikia“, – kalbėjo L. Kukuraitis.
Dalijosi patirtimi
Kad šeimos būtų stiprios ir laimingos bei žinotų, kaip reaguoti ir elgtis įvairiose kasdienėse situacijose, reikalinga kuo daugiau visuomenėje kalbėti, kaip ugdyti pozityvios tėvystės įgūdžius, rasti geriausius būdus derinti karjerą ir šeimos pareigas bei kurti ir palaikyti darnius santykius tarpusavyje. Renginyje į šiuos klausimus atsakinėjo, žiniomis bei patirtimi pasidalino įvairių sričių specialistai, verslininkai. Menininkė Nomeda Marčėnaitė kalbėjo apie vaikų kūrybingumą.
„Kas atsitinka su žmogumi, kuris augdamas nepatiria tėvų gebėjimo puoselėti jo kūrybingumą? Mes nesąmoningai, nesuvokdami ir nežinodami labai dažnai savo vaikus nuslopiname. Kai manęs kažkada žurnalistė paklausė, kaip ugdyti vaikų kūrybingumą, spontaniškai atsakiau, kad nežlugdyti ir nereikės ugdyti. Aš ir dabar taip galvoju. Yra vienas labai įdomus dalykas. Kai mišrioje auditorijoje klausiate, kas moka piešti, vaikai pakelia rankas, o suaugę net po užpakaliu jas kiša, jeigu sėdi, o jei stovi – į kišenes. Tada kyla logiškas klausimas, kaip iš šimto procentų piešti mokančių vaikų tampama šimtu procentų nemokančių piešti suaugusių visuomene?“ – klausė menininkė.
Jos teigimu, startinėje pozicijoje visi vienodai talentingi ir turi vienodas galimybes lavinti savo prigimtį bei kūrybingumą. Pasak N. Marčėnaitės, dažnai patys tėvai pamina vaiko norą kurti – piešti, muzikuoti.
„Kartais žmonės klauso ir tyliai galvoja: aš tikrai netalentinga ir vaikas tikrai netalentingas, o štai anas labai talentingas, nepalyginsi su manimi. Tada turiu pavyzdį. Yra ąžuolas ir po juo krenta gilės. Kas iš jų išauga? Į tą klausimą atsakyti labai paprasta – ąžuolai. Ar visi vienodi užauga? Net vaikai supranta, kad ne. Nuo ko tai priklauso? Tada pradeda vardinti – vieni įkrito į žemę giliau, ant kitų užkrito daugiau lietaus. Tai galima pavadinti sąlygomis. Vienoje gilėje yra informacija apie viso pasaulio ąžuolus. Apie ąžuolus mes sutariame, bet kai pradedame kalbėti apie žmones, sakoma, kad vieni yra labiau talentingi. Tai tarsi vienos gilės būtų labiau ąžuolai“, – pastebi menininkė.
Išgyventi reikia fantazijos
Šių laikų neurologai tvirtina, kad ir žmonės tapo žmonėmis dėl to, kad jie kuria. Pasak N. Marčėnaitės, kūrybingi gali būti visi iki vieno.
„Jei auginame vaiką, bet nepuoselėjame kūrybingumo, turėsime suaugusį, kuris sakys, kad nemoka piešti. O kūrybingumo mums reikia ne tik piešime. Kūrybingumo reikia kasdienybėje, nes išgyventi tikrai reikia fantazijos“, – tvirtina menininkė.
Mokytojai ir mokytojai, manydami darą gerą darbą, anot jos, dažnai padaro atvirkščiai.
„Atėjo Marytė ir Ramunė į pirmą klasę. Mokytoja liepia nupiešti medį. Mokytoja tokio sukirpimo, kad jei jai patinka, vadinasi gerai. Pagiria Marytę. Marytė jaučiasi taip lyg jai kasytų paausį, ir nesupranta, kad jai padarytas blogas darbas. Marytei kitą dieną bus labai sunku, nes jaus didžiulę atsakomybę. Tokioje euforijoje girta ji bijos suklysti, norės pakartoti tą patį jausmą, kai ją giria. Ramunė, kuri nupiešė kaip ir likusi klasė, galvos, ką aš padariau? Ilgainiui dalis vaikų pradės sakyti, kad nemėgsta piešti. Kita dalis klasės pradės bandyti piešti taip, kaip Marytė. Vaikai verti to, kad užaugtų drąsiais, kūrybingais žmonėmis. Mes mylime savo vaikus, bet kartais visiškai nesąmoningai, nesuvokdami juose slopiname talentus ir kūrybingumą“, – kalbėjo N. Marčėnaitė.
