Kuo ypatingas rugsėjis? Vasara baigėsi, tačiau prasidėjo 2017 metų projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ sezono paskutinysis etapas. Jo pradžią norėjome pažymėti ypatingai – ir su miesto, ir su krašto jaunaisiais kūrėjais.
Gerda Žižiūnaitė (12 kl.)
„Esu idealistė ir pesimistė. Mėgstu chemiją ir literatūrą, indi muziką ir groti pianinu…“
Ars poetica
Ir tau atrodo, kad pasaulis kurčias,
O tu – poetas rudenio laukų,
Kur vėjas siaučia,
Kalnas griūna,
Žmonės žūva,
Gyvas kraujas
Sunkiasi pro medžio
Palaužtą kamieną.
Bet žydi medis
Pumpurais baltais.
Ir tu pakyli, kad susimokėtum
Už bilietą į Vilnių ir atgal,
Ant stogo užlipi,
Raudono Vilniaus stogo,
Kaip užsikorei čia – nebežinai,
Jau vakaras,
Gal šaltas vėjas,
Laukinis vėjas užpūtė tave.
Ant daugiabučio stogo,
Tu rėki, kad tiek visko daug
Ir viskas mainos,
Viskas keičias,
Viskas gyva,
Išslysta amžinybė pro pirštus,
Ir tik akimirka ant delno lieka.
Ir tu esi šitos akimirkos poetas,
Geri ją iš delnų, lyg būtų ji vanduo
Ir nori skelbt pilkiesiems miesto mūrams,
Kad jie pilni vitališkos jėgos,
Kad jie apraizgioti žaliais vijokliais,
Kurie sugriauti gali,
Bet destrukcija šita
Gyvybe šaukia.
Nes griuvėsiai –
Tai dirva obelims,
Kurios pražys baltais ir dideliais žiedais,
O tu nutilsi –
Kad pasigėrėtum.
Ir grįši savo išmintais keliais…
Miglė Kulionytė (10 kl.)
„Domiuosi istorija, debatais, be galo mėgstu knygas, esu Panevėžio skyriaus LKJBS „Žingsnis“ savanorė, aktyvi mokyklos parlamento narė, maironietė. Kūryba man yra būdas išreikšti savo mintis ir jausmus man suprantamu būdu.“
NAMAI
Rytas, virtuvė, atšalus arbata,
Nuo nuovargio užtinusios akys,
Aš susivėlusi, su pižama
Ir mano miela Mama,
Kuri kaip visada
Skundžiasi, jog per vėlai atsikėliau.
NEUŽMIRŠTUOLĖ
(Mylimiausia Poeto gėlė)
Neužmirštuolė – tai gyvenimas.
Jos mėlynose akyse žydi vasara
Ir pūpso rudens kaštonų ežiukai.
Spindi žiemos melsvas sniegas.
Neužmirštuolė – tai prisiminimai
Apie sūrią ašarą, giedrą šypseną,
Šildančias mamos rankas,
Tai melsvas sapnas apie gerumą.
RUDUO
Lietaus nuplautas rudens kelias,
Lapais nusagstytas spalvotais.
O nuo medžių šlamesio lopšinių
Miškas rimsta ir ilgam užsnūsta.
Naktį beldžia tyliai į langą lietus
Ir girdisi miško ošimas už sienos.
Viskas nurimsta ir pabudus matau –
Šerkšnas padengia medžių šakas.
Taip ir visa gamta sumigs,
Baltarankės snaigės paklos žemei patalą.
Ji miegos, sapnuodama baltus sapnus,
Iki pat saulėto pavasario.
