„Užaugusi būsiu muzikantė“, – tokį pažadą sau dar antroje klasėje davė panevėžietė, dabar klausytojus fleitos garsais gebanti užburti Aurelija Baublinskaitė.
Drąsiai svajoti netrukdė tai, jog tuomet tikrąją skersinę fleitą mergaitė vos nulaikė rankose, o ir paprasta dūdele sugebėjo išpūsti vos dviejų minučių kūrinius. Šiemet Aurelija baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o vaikystėje sunki fleita per keliolika muzikavimo metų ne tik pakluso varginamų repeticijų nepabūgusiai merginai, bet ir atvėrė kelius į Lietuvos bei užsienio koncertų sales. Vis dėlto už jų durų toli gražu ne tokia romantiška kūrėjo kasdienybė: valandų valandos, praleistos vienumoje su instrumentu, ir visai žemiški iššūkiai, kurių kartais nenutildo ir pačios garsiausios ovacijos.
Sesers pėdomis
Kokia buvo A. Baublinskaitės muzikinio kelio pradžia, dabar jau sunku atsekti. Mama dukrai pasakojo, esą kartą susapnavusi fleitą ir nuo to laiko užsispyrusi groti. „Visgi mano versija – kitokia“, – juokiasi Aurelija.
Pakak pašnekovės, didelę įtaką jos sprendimui padarė vyresnioji sesuo Bernadeta, pirmoji atvėrusi muzikos mokyklos duris.
„Netrukus po to, kai sesė pradėjo groti smuiku, pajutau begalinį norą nuo jos neatsilikti. Tada ir pradėjau kurti muziką ar bent jau maniau tai daranti“, – pasakoja A. Baublinskaitė.
Atradusi savo instrumentą – skersinę fleitą – mergina pradėjo ilgas valandas, dienas, o vėliau ir mėnesius bei metus trukusias repeticijas už uždarų Panevėžio muzikos ir Vytauto Mikalausko menų mokyklų klasių durų.
Nuo euforijos iki išsekimo
Aurelija pripažįsta, jog per ilgus muzikavimo metus būta ir pačių geriausių, ir labiausiai sekinančių išgyvenimų. Kūrybos kelyje pasitaikė visko – nuo nuostabių emocijų, kai pavyksta pagroti kūrinį būtent taip, kaip norėjosi, ar pergalės jausmo laimėjus aukštesnį įvertinimą konkurse iki nesibaigiančių grojimo klasėje valandų ir visiško emocinio pervargimo.
Nepasiduoti ir eiti pirmyn padėjo atkaklumas, meilė muzikai, mokytojų paskatinimas bei visapusiškas palaikymas.
„Kaip muzikantę mane formavo daug nuostabių pedagogų, kuriems iki pat gyvenimo pabaigos būsiu dėkinga tiek už muzikos, tiek už gyvenimo žinias. Tarp šių mokytojų – ir mano muzikantai tėveliai“, – teigė A. Baublinskaitė.
Aurelijos tėveliai, baigę Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją, užsiima pedagogine veikla Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Mama groja fortepijonu, o tėtis puoselėja lietuvių liaudies tradicijas – pučia birbynę. Pasak A. Baublinskaitės, gauti vertingas pastabas, išmokti suprasti klasikinę muziką iš artimiausių žmonių yra tikra dovana.
Talentingos muzikalios merginos grojimo stilių formavo Lietuvos ir užsienio profesionalai, scenos grandai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Aurelija studijavo profesoriaus Algirdo Vizgirdos klasėje, yra grojusi solo su Lietuvos nacionalinės filharmonijos kameriniu ansambliu „Musica Humana“, dalyvavusi meistriškumo kursuose pas visame pasaulyje gerbiamus fleitininkus profesorius Filipą Bernoldą ir Machiką Takahashi.
Bene ryškiausiu ir įsimintiniausiu prisiminimu mergina vadina studijas Suomijos Sibelijaus akademijoje pagal Nordplus programą profesoriaus Mikael Helasvuo klasėje.
„Suomijoje, Musiikkitalo salėje, vykusiame akademijos projekte pagal V. Šekspyro ir J. Sibelijaus kūrybą pirmą kartą grojau solo arfa prieš beveik 2000 žmonių“, – gilius įspūdžius prisimena Aurelija.
Pasak A. Baublinskaitės, būtent šis pasirodymas buvo viena iš didžiausių paskatų ir toliau eiti kūrybiniu keliu – patirti įspūdžiai atpirko ilgiausias varginamų repeticijų valandas.
Didžiausi iššūkiai – žemiški
Visgi, kalbėdama apie didžiausius menininkams tenkančius iššūkius, mergina nuovargį ir alinamą darbą tarsi palieka antroje vietoje. Pagrindinis daugelio kūrėjų rūpestis artimas ir tradicinius profesinius kelius pasirinkusiems žmonėms.
„Galbūt nuskambės labai žemiškai, tačiau didžiausias iššūkis menininkui – gebėjimas išlaikyti save finansiškai iš muzikinės veiklos. Visais laikais menas nebuvo ta sritis, kuri užtikrintų dideles pajamas. Ką jau kalbėti apie tuos retus atvejus, kai muzikantas iš dviejų koncertų uždirba daugiau nei gydytojas per mėnesį“, – pripažįsta Aurelija.
Tokie atvejai – retos išimtys, o nuobodžiaujantis, savame pasaulyje skraidžiojantis ir įkvėpimo laukiantis kūrėjas – veikiau literatūros ar kino padiktuotas įvaizdis, o ne šiandienės realijos.
Įprasta menininkų kasdienybė neretai apima darbą keliose skirtingose vietose, kad uždarbio pakaktų patenkinti elementariausiems poreikiams. Dauguma muzikantų dirba pedagoginį darbą ir muzikuoja orkestruose.
„Paskaičiavus, norint Vilniuje susitaupyti būstui, mašinai ir kelionei vasarą, turi visiškai atsiduoti savo profesijai ir dirbti trijuose darbuose su papildoma veikla“, – aiškino A. Baublinskaitė.
Pasak jos, būtent tokios realijos ir nulėmė, jog muziką teko palikti savirealizacijai, o pajamų ieškoti ir kituose šaltiniuose.
„Tikiu, kad yra ir tokių menininkų, kurie yra susikūrę stebėtinai patogius gyvenimus vien tik iš muzikavimo. Visgi aš noriu išbandyti save ir kitose srityse“, – sako A. Baublinskaitė.
Mergina planuoja baigti meno vadybos magistro studijas. Tačiau nuo vaikystės lydėjusios svajonės – muzikavimo – tvirtina neapleisianti. Aurelija norėtų sujungti šias dvi jai svarbias sritis ir išpildyti dar vieną jos neapleidžiančią idėją – įkurti ansamblį.
Galimybės menininkų rankose
Iš Panevėžio kilusi A. Baublinskaitė mano, kad šiuolaikinės technologijos ir menininkas ištrynė geografines ribas ir sugriovė sienas. Kūrybai atsivėrė plačios erdvės: gali kurti provincijoje ir savo darbais sužavėti pasaulį.
„Norisi sakyti, kad menui ribų bei sienų nėra ir kad šiais laikais, kai technologijos ima viršų, meną yra itin lengva parodyti visam pasauliui, bet ar tokiomis galimybėmis pasinaudojama – kitas klausimas. Ko gero, tai labiausiai priklauso nuo paties menininko“, – svarstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė.
Gimtojo Panevėžio muzikinė kultūra, pašnekovės manymu, ganėtinai aukšto lygio. Pasak merginos, galime didžiuotis savo miesto Muzikiniu teatru ir ten dirbančiais aukšto lygio profesionalais, Vytauto Mikalausko menų gimnazija, suteikiančia kokybišką išsilavinimą tiek norintiems profesionaliai tęsti muzikos studijas, tiek muzikuojantiems savo malonumui, Muzikos mokykla.
„Ir labai džiugu, kad taip pat yra ir aukšto lygio muzikantų, kurie grįžta į savo gimtinę ilgai kauptas žinias perleisti mokiniams, džiuginti kokybiška muzika klausytojus“, – mano A. Baublinskaitė.
Mergina teigė pažįstanti tokių, kuriems muzika tapo ne tik saviraiškos, bet ir finansinės gerovės šaltiniu. Todėl net ir užsienyje mokslus baigę kūrėjai be abejonių grįžo į Lietuvą ir kūrybine veikla užsiima būtent čia.
„Turiu labai daug pavyzdžių, kaip šaunūs, talentingi muzikantai grįžta į gimtinę ir puikiai ten įsitvirtina. Šiuo atveju pasiseka tiek menininkui, tiek Lietuvai“, – džiaugėsi fleitininkė.
Visgi ne visiems kūrėjams sekasi surasti savąją nišą. Ir, Aurelijos nuomone, labai dažnai ne dėl talento stygiaus. Būna, kad menininko likimą valdo ne visada palankių aplinkybių sąlygota situacija.
„Kartais ir labai talentingi, šaunūs menininkai neatranda pakankamai galimybių net ir didesniuose miestuose. Jiems nepavyksta įsitvirtinti, nors jų grojimas iš tiesų labai aukšto lygio. Lietuvoje menininkų atlyginimai toli gražu „nemuša viršūnių“, o konkurencija nemaža“, – sako Aurelija.
Muzika perduoda žinią
Nors finansinės aplinkybės ne visada palankios, A. Baublinskaitės siekis išlaikyti muziką savo gyvenime – stiprus. Net ir pasirinkusi kitą profesinį kelią mergina planuoja palikti pakankamai vietos kūrybiniams užmojams įgyvendinti.
Anot Aurelijos, muzika – neatsiejama jos gyvenimo dalis, o galimybė ja dalytis su publika yra didžiausias atpildas ir akstinas kūrybiniame kelyje.
„Labiausiai džiaugiuosi, kai galiu perteikti tam tikrą emociją klausytojui. Muzika, nesvarbu, ar klasikinis kūrinys, ar lietaus lašų kaukšėjimas į asfaltą, yra neatsiejama nuo jausmo, emocijos. Tai, kad užlipęs ant scenos muzikantas turi galimybę suteikti vienokių ar kitokių išgyvenimų klausytojui, yra labai unikalu ir gražu. Tos akimirkos, kai pavyksta suprasti atliekamo kompozitoriaus kūrinio žinutę ir ją perduoti publikai, suteikia labai sunkiai nupasakojamą žodžiais jausmą“, – pripažįsta fleitininkė.
