Šimtmečiais puoselėta tradicinė liaudies medicinos atšaka žolininkystė nepamiršta ir šiais laikais – kuriasi net žolininkes vienijantys kolektyvai.
Kas nenori būti sveikas? Tik vieniems tos sveikatos Dievulis daugiau, o kitiems gerokai mažiau duoda. Tad dažnam tenka ir pačiam ja pasirūpinti.
Šiais laikais medikamentų, vitaminų, maisto papildų pasirinkimas didžiulis. Be to, visokiausius patarimus dalija sveikos gyvensenos propaguotojai, sveikatos temomis rengiamos laidos, rašomi straipsniai. Tačiau vienas svarbus sveikatos stiprinimo būdas žinomas nuo žilos senovės. Pats geriausias gydytojas ir sveikatos stiprintojas buvo gamta, ypač jos dovanojami augalai augalėliai.
Žolininkystę išmanantys žmonės naudojo ir naudoja gydymą vaistingaisiais augalais. Tas, kas nešioja garbingą žolininko vardą, žino ne tik tų augalų galias – jis pasakys, kaip ir kada tas žoleles rinkti, kaip jas laikyti, kaip paruošti, saugoti, vartoti.
Iki įsigalint farmacijos pramonei daugelis negalavimų buvo gydoma žolelėmis, o žolininkai ilgus šimtmečius buvo vieninteliai gydytojai.
„Mes negydome, mes tiesiog dalijamės savo žiniomis, konsultuojame, patariame“, – tikina vieno garsiausių krašte žolininkių kolektyvo vadovė Vilija Šaparnienė.
Kuo išsamiau ir plačiau žmones su žolelėmis supažindinti siekia jau daugiau kaip penkiolika metų prie Miežiškių kultūros centro padalinio Trakiškyje veikiančio būrelio narės – žolininkės.
Susibūrusioms bendramintėms veiklos netrūksta – nors kai kurios jau ir į garbingą amžių įkopusios. Štai Elena Nakvosienė gegužę 90-ąjį gimtadienį minėjo. Ir vis dar stipri, vis dar kartu su kitomis po pievas žoleles renka. O ir kitos žolininkės gražių metų sulaukusios, tik šie sunkia našta ir joms pečių neslegia. Ko gero, žolelės nemažai prie tos moterų stiprybės prisidėjo.
Šias linksmas, pasipuošusias žolininkes sutiksi įvairiuose renginiuose, mugėse, šventėse – jos atvyksta su savo žolelėmis, arbatomis ir ritualais.
Kurt tik nukeliauja, jos būtinai siūlo laimės arbatos paragauti. Ja vaišina ir kiekvieną į svečius užsukusįjį. Pagal pačių sukurtą receptą plikoma arbata tapo savotiška trakiškiečių vizitine kortele.
V. Šaparnienė sako, kad kvapioje, gardžioje arbatoje yra ir juodųjų serbentų lapų, ir šaltmėčių, ir ežiuolių, kraujažolių.
Laimės arbata ji vadinama ne šiaip sau. Juk laimė – tai visų pirma sveikata. O geriant tokią arbatą imunitetas stiprėja ir organizmas jau nebepasiduoda įvairioms negalioms.
Apie 60 rūšių įvairiausių augalėlių surenka žolininkės apylinkių pievose, miškuose, laukuose. Mišinių, kaip pasakoja vadovė, jos beveik nedaro – siūlo tiesiog vienos ar kitos rūšies gerai išdžiovintų, į popierinius maišelius supilstytų žolelių.
V. Šaparnienė sako, kad vertingų žolelių gausu kiekvienoje pievoje. Gamta jų neslepia – visiems jas rodo, spalvomis, formomis, žiedais ir kvapais viliodama.
Aprūkymo ritualas
Trakiškio žolininkės renka žolynus, juos džiovina ir įvairiuose renginiuose supažindina žmones su jų naudingomis savybėmis. Per pasirodymus moterys vaišina arbatomis, pasakoja apie žolelių naudą sveikatai ir svarbiausia – atlieka vieną iš seniausių, kadaise dažnai naudotą aprūkymo ritualą.
Apie šį tolimoje praeityje plačiai paplitusį aprūkymo žolelėmis būdą vienai garbaus amžiaus žolininkei dar vaikystėje pasakojo senas žmogus. Prisiminusi, bendramintėms apie jį papasakojusi, paskatino ir kitas daugiau apie tą aprūkymą sužinoti, o ir pačioms jį pabandyti. Iš knygų, iš senų žmonių prisiminimų surinkusios daugybę informacijos trakiškietės aprūkymo ritualą atgaivino ir dabar jį demostruoja per įvairius renginius.
Pasakojama, kad aprūkymas ypač padėdavęs vaikams – nuo išgąsčio, įvairių vočių, pūlinių, kitų blogybių. Tėvai, ištikus bėdai, kviesdavo kaimo žolininkę ir toji vaiką žolių dūmais aprūkydavo. Teigiama, kad šitoks ritualas daugeliui padėdavo.
Žolelėmis aprūkydavo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Bėgant metams šitoks organizmo stiprinimo, gydymo būdas buvo primirštas, nebenaudojamas.
Trakiškio žolininkės turi įsigijusios specialų katiliuką, stovą, pasirūpina anglių, lininių drobulių ir, žinoma, reikalingų žolelių.
Į katiliuką sudėtos žolelės smilksta, o aprūkomas žmogus, apgobtas drobule, privalo kvėpuoti taip, kad žolelių smilkalai pasiektų kiekvieną kūno dalelę. Nereikia baimintis persismelkti dūmų kvapu.
Specialiais drabužiais apsivilkusios žolininkės teatralizuotai pristato senąją liaudies medicinos patirtį – autentišką gydymo būdą – aprūkymą, gelbstintį nuo įvairių ligų ir piktos akies, padedantį, „kad velniai atstotų ir piktosios dvasios nesikerotų“.
Tarp žolelių, kurios naudojamos, būtinai turi būti dagilis, o kitos, kaip sako V. Šaparnienė, parenkamos pagal aprūkymo tikslą.
„Dagilis – ypatingas augalas, turintis nemenkų galių, paslapčių. Reikia žinoti, kaip su juo elgtis – suradus ir nupjovus ar išrovus, namo jį geriau vilkti žeme atbulomis, tada daug veiksmingesnis bus“, – atskleidžia V. Šaparnienė ir tikina, kad visos žolininkės radusios dagilį būtent taip, atbulą jį namo ir velka. Paskui džiovina ir ritualams ruošia.
Aprūkymo procedūrai taip pat reikia kadagio, tinka margainis, medetkos ir kiti augalai.
Žmonės jau žino: jeigu šventėje dalyvauja Trakiškio žolininkės – bus ir aprūkymas. Kai kurie specialiai dėl to ir į šventę atvažiuoja. Vieną kartą tokį sveikatos stiprinimo būdą patyrę, teiraujasi žolininkių, kada vėl galės pakartoti. Sako, jog labai pagelbėjo.
Kasdien žolininkės tuo neužsiima. Aprūkymas – rimtas dalykas. Jam reikia tinkamai pasirengti, tad tik šventėse jos piktas dvasias, bėdas ir negalias dūmais varo.
Žolininkes sutikus, dar galima paprašyti, kad jos iš augalų paburtų. Stasė Eigirdienė, žolininkė iš Nevėžio kaimo, puikiai moka spėti ateitį iš žolynų.
Iš didžiulės krūvos laukų gėlelių ji siūlo susidėti sau puokštelę ir pagal tai, kokius žiedus, kokių spalvų, formų žmogus pasirenka, kaip juos sudėlioja, sako, galima daug apie jį sužinoti. Ir dažnas paskui tikina, kad tikra teisybė buvusi pasakyta.
Vaistažolių darželis
Žolininkės susitinka kartą per savaitę – jos ne tik pasitaria, kokius darbus dirbs, ką rinks, kur vyks, bet ir padainuoja. Visos jos dar ir folkloro ansamblio dainininkės.
Ansamblio, o ir Trakiškio žolininkių vadovė V. Šaparnienė džiaugiasi, kad taip šauniai sutapo visų moterų pomėgiai. Pati Vilija žolelėmis pradėjo domėtis dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Ir ne tik tomis, kurių pagal mokytojos nurodymus reikėjo pririnkti. Šalia miško gyvenusi mergaitė dažnai eidavo žoliauti, stengdavosi kuo daugiau augalų pažinti, ko nežinodavo, klausdavo vyresniųjų.
„Mane visada labiau domino vaistažolės, o ne prieskoniniai augalai – šių net pavadinimų neįsimenu. Vaistažolę, jeigu jau kartą parodė, įsimenu ir pažįstu“, – „Sekundei“ tvirtino žolininkė.
Ji tikina, kad daug apie vaistažoles galima sužinoti iš knygų, žurnalų, iš interneto – informacijos gausu. Bet nėra nieko patikimesnio, kai patyrusi žolininkė parodo augančias žoleles, leidžia jas pačiupinėti, pauostyti – tai pati geriausia mokykla.
Vilija susidarė nuomonę, kad žmonės augalų nepažįsta, net pačių populiariausių, painioja juos.
„Mūsų tikslas ir yra supažindinti žmones su žolelėmis, parodyti, kaip jos žydi, kaip atrodo. Kad bet kurioje vietoje galėtų atskirti vienas nuo kitų, pasirinkti pačių reikalingiausių, tinkamiausių“, – pasakoja trakiškietė.
Moterys žoles ne tik laukuose renka, bet ir pačios savo darželiuose augina. Laikui atėjus skina, atsargiai džiovina, į popierinius maišelius deda, lapelius su informacija klijuoja ir namuose laiko. Kultūros centro svetainėje per daug drėgnos patalpos.
Kai kurių vaistinių augalų auga čia pat, prie kultūros įstaigos esančiame darželyje – čia ir pelynai, ir kaulažolės, juozažolės, šalavijai, net kelių rūšių mėtos.
V. Šaparnienė sako, kad patys populiariausi vaistiniai augalai – čiobreliai, medetkos, pelynai, liepų žiedai ir kiti.
Pasižvalgykit po laukus: smulkiais mėlynais žiedeliais pražydo veronikos – cholesterolio kiekį kraujyje mažinantis augalas. Čia pat siauralapis gyslotis, ne ką mažiau naudos duodantis nei visiems žinomas plačialapis brolis.
Meškinis česnakas aprūpins vitaminais, šalavijai dezinfekuos, jonažolės mažins nerimą, dirvinis asiūklis skatins plaukų augimą, gydys galvos odos ligas, takažolės šalins pleiskanas, šeivamedis padės nuo kosulio, o miškinė sidabražolė – kaip sakydavo senovėje, nuo devyniasdešimt devynių ligų.
Susitikus su Trakiškio žolininkėmis galima sužinoti labai daug, paslapčių šios moterys neslepia, mielai jomis su kitais dalijasi ir paties didžiausio turto – sveikatos – iš visos širdies visiems linki.
