Rugsėjo pradžioje 522-ąjį gimtadienį švęsiantis Panevėžys mena architektūroje įamžintą praeitį.
Ypač reikšmingas miesto istorinės kaitos branduolys – Laisvės aikštė ir jos prieigos, kur dar XVI a. pradėjo formuotis Naujasis Panevėžys – miestelis, per šimtmečius išaugęs į vieną svarbiausių Aukštaitijos regiono centrų.
Iki šių dienų išlikę istoriniai pastatai liudija miesto raidą per epochas, besikeitusį miestiečių gyvenimo būdą ir Panevėžio gebėjimą išsaugoti savo tapatybę nepaisant laiko tėkmės.
Net ir kintant miesto veidui, modernėjant pastatams ir infrastruktūrai, Panevėžys išlaiko pagarbą praeičiai – istoriniai pastatai tebėra svarbi jo gyvenimo dalis, kurioje darniai susipina paveldas ir šiandiena, o prie pastatų autentiškumo išsaugojimo prisideda ir valstybės įmonės, tokios kaip Turto bankas.
Iš kaimo į regiono centrą
Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankirtoje stūksantis paminklas žymi Panevėžio pradžių pradžią, vietą, kurioje, vykdydamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro nurodymą, Ramygalos klebonas iškirto giraitę ir, matyt, vietoj buvusios pagonių šventvietės pastatė medinę bažnytėlę.
O kad dar labiau pakrantės žmones atitrauktų nuo pagoniškų apeigų, šalia bažnyčios suręsta ir karčema.
Senasis miestas savo istoriją pradėjo kaip medinių pastatų kaimelis, bet jau po kelių dešimtmečių istoriniuose šaltiniuose minimas Naujasis Panevėžys – aplink dabartinę Laisvės aikštę kūrėsi miestelis, per šimtmečius išaugęs į Aukštaitijos sostinę.
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad per visą Panevėžio gyvavimo istoriją ši vieta visada buvo miesto gyvenimo ašis.
Apie 1556 metus susiformavusi centrinė Panevėžio aikštė visuomet vadinta Turgaus, nors oficialiai šį vardą gavo tik 1872-aisiais.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pervadinta Hindenburgo vardu – Vokietijos armijos Rytų fronto vado, generolo feldmaršalo Paulio fon Hindenburgo garbei.
Kai feldmaršalas lankėsi Panevėžyje, nakvojo Turgaus aikštėje buvusiame Mykolo (Michaelio) Rosako name įkurtame viešbutyje.
Šis 1-uoju numeriu pažymėtas unikalus pastatas iki šiol puošia aikštę ir garsėja įdomia istorija.
Pirmoji trispalvė Panevėžyje
Ko tik nematė M. Rosako namo sienos – čia būta ir geriausio Panevėžio viešbučio, ir daug parduotuvių, ir didžiulė telefono stotis, čia 1897 metais gyveno latvių poetas Janis Rainis su žmona Aspazija.
Pats savininkas M. Rosakas – ilgametis miesto Tarybos narys – buvo įsikūręs trečiame aukšte.
Panevėžio istorijoje šiam namui tenka ypatinga garbė.
Jo antrame aukšte veikė 1918 m. pabaigoje karininko Jono Variakojo pradėtų telkti savanorių priėmimo štabas.
Kai jo vadovaujamas batalionas 1919 metų kovo pabaigoje atkovojo iš bolševikų miestą, ant šio namo pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo Lietuvos trispalvė.
Tų pačių metų lapkritį Hindenburgo aikštė pavadinta Laisvės vardu.
Bet prekeiviai joje dar ilgai ūžė, kol galop neapsikentę triukšmo ir kvapų panevėžiečiai miesto valdžiai įteikė raštą su daugiau nei 700 parašų, reikalaujančių iškeldinti turgavietę.
Taip 1939-aisiais Laisvės aikštėje neliko jos istoriją pradėjusio turgaus. Nuo tada ji yra reprezentacinė Panevėžio vieta.
Kaip ir šiais laikais, taip ir tarpukariu aikštėje buvo gausu ir parduotuvių, ir užeigų, ir įstaigų: galanterijos, vynų, baldų parduotuvės, lietuviška saldainių dirbtuvė, geležies krautuvė, fotoateljė, Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas, netgi dvi iš mieste veikusių keturių benzino stočių.
Paveldui grėsė būti sunaikintam
Antrasis pasaulinis karas gerokai pakeitė viso miesto, taip pat ir jo centrinės dalies veidą.
Pasak D. Juzėno, ypač nuo sprogimų nukentėjo ta Laisvės aikštės dalis, kurioje dabar išdidžiai stovi Juozo Miltinio dramos teatras.
Po karo nugriovus pastatų liekanas, atsivėrė erdvė greta dabartinės Elektros gatvės.
„Ieškant vietos naujam Panevėžio dramos teatrui, siūlyta visokių idėjų – jį statyti šalia pašto, netgi kalėjimo teritorijoje. Bet galiausiai apsispręsta, kad tinkamiausia tuščia erdvė Laisvės aikštėje“, – pasakoja D. Juzėnas.
Teatras atidarytas 1968 m. pradžioje, o dar po ketverių metų kitoje Laisvės aikštės pusėje iškilo ir kelis ateinančius dešimtmečius prabanga garsėjęs viešbutis.
„Atkreipkite dėmesį, kad ir teatras, ir viešbutis suprojektuoti vienas priešais kitą, specialiai juos šiek tiek atitraukus nuo aikštės“, – pabrėžia D. Juzėnas.
O štai Panevėžio centro vienas iš architektūros perlų M. Rosako namas sovietmečiu išsaugotas tik per laimingą atsitiktinumą.
Istorikas pasakoja, kad projektuojant Senvagę būta plano išgriauti pastatus šiaurinėje aikštės pusėje.
„Tarp dramos teatro ir viešbučio stovintis Lenino paminklas turėjo matytis toli iš Senvagės. Nežinia dėl kokių priežasčių šios idėjos atsisakyta, bet tai leido išsaugoti aikštės architektūrinį paveldą“, – pasakoja D. Juzėnas.
Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena sovietmečiu garsiajame M. Rosako namo pirmame aukšte veikusį lietuviškų patiekalų restoraną „Seklyčia“.
Likimo ironija – vieta, kur tarpukariu plevėsavo trispalvė, sovietmečiu virto KGB spąstais nepaklūstantiems to meto ideologijai.
„Panevėžiečiai man yra paliudiję, kad „Seklyčioje“ buvo staliukas su įrengta KGB pasiklausymo aparatūra. Sovietų požiūriu nepatikimus piliečius personalas specialiai prie jo sodindavo, kad agentai pasiklausytų pokalbių“, – atskleidžia D. Juzėnas.
A.Smetonos gatvės puošmena
Vienas iš tokių autentiškų medinukų – A. Smetonos gatvės 19-asis namas, valdomas Turto banko. P. Židonio nuotr.
Panevėžio senamiestyje it gyva laiko mozaika susipina istorija – čia greta išdidžių mūrinių pastatų testovi senieji mediniai namai, saugantys praeities dvasią ir menantys miesto virsmus.
Vienas iš tokių autentiškų medinukų – A. Smetonos gatvės 19-asis namas, valdomas Turto banko.
Dabar šiame istoriniame pastate veikia Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
1910 m. statytas rąstinis namas išsaugojo unikalią architektūrą, o viduje tebėra išlikęs įspūdingas raudonų plytų rūsys.
Panevėžiečio istoriko Donato Pilkausko surinktais duomenimis, šis pastatas kadaise tarnavo švietimo reikmėms. Jame 1923–1930 metais veikė lenkų gimnazija, kol buvo iškelta į specialiai jai pastatytus naujus rūmus Kranto gatvėje, kur šiuo metu įsikūręs „Šviesos“ ugdymo centras.
Išsikrausčius mokiniams ir mokytojams, maždaug nuo 1931-ųjų medinukas perėjo į advokato Henriko Landau rankas.
Istorikams šį faktą atskleidžia to meto Panevėžio miesto telefonų knyga. Sovietmečiu, kaip ir daugelis kitų miestą puošusių architektūrinių vertybių, namas nacionalizuotas.
Prisiima atsakomybę
Turto banko valdybos pirmininkas Laimonas Belickas pažymi, kad visoje Lietuvoje į valstybės įmonės rankas yra patekęs ne vienas sovietmečiu nacionalizuotas pastatas. Pasak jo, kartu su istorijos dalele įmonei tenka ir didelė atsakomybė.
„Šimtą metų skaičiuojantys pastatai patys turi nemažą kultūrinę vertę. Įdomu, kad tai ne vienintelis pastatas, kuris turi visą amžių skaičiuojantį išlikusį grindinį. Vilniuje, Mindaugo g. 12, atliekant remonto darbus taip pat buvo aptiktas autentiškos šimtametės grindų plytelės. Tokie radiniai ir džiugina, ir priverčia pasukti galvą, kaip įprasminti tokį istorinį momentą. Visgi mes galime didžiuotis, kad prisidedame prie paveldo puoselėjimo ir išsaugojimo ateities kartoms“, – sako L. Belickas.
Balansas tarp istorinės vertės ir ateities inovatyvumo
Dar vienas Turto banko valdomas pastatas Panevėžyje – Respublikos g. 66, kuriame veikia Valstybinė ligonių kasa (VLK).
Jo istorija taip pat siekia tarpukarį.
To meto miesto spaudos šaltiniai pasakoja, kad beveik 1000 kvadratinių metrų ploto pastatas, skirtas Panevėžio apygardos ligonių kasai, pradėtas statyti 1937-ųjų balandį, o baigtas tų pačių metų rudenį. Įdomu tai, kad šias statybas inicijavo notaras Algirdas Moigis, ilgametis miesto Ligonių kasos valdybos pirmininkas, kartu su Ligonių kasos direktoriumi, rašytoju Konstantinu Jasiukaičiu, pirmojo mieste lietuviško laikraščio „Panevėžio balsas“ redaktoriumi.
Sklypas pastatui buvo nupirktas iš vietos gyventojos, o statyboms finansuoti pasinaudota valstybinių taupomųjų kasų paskola.
Tai buvo modernūs dviejų aukštų rūmai, netgi su valgykla. Juose įkurta Panevėžio apygardos ligonių kasa rūpinosi savo nariais ir padėjo į bėdą patekusiems žmonėms. Jos lėšas sudarė narių mokesčiai, darbdavių įmokos, valstybės iždo įnašai, kasos turto pajamos, aukos ir kt.
Antrojo pasaulinio karo metais pastatas priklausė vokiečių vietinei valdžiai, sovietmečiu jame veikė poliklinika, o 1997-aisiais panevėžiečiams paskelbta žinia, kad po 60-ies metų pertraukos Ligonių kasa sugrįžta į savo istorinę vietą.
Istorinis statinys šiandien moderniai rekonstruotas – pritaikytas šiuolaikiniams darbuotojų ir klientų poreikiams, tačiau atnaujinant išsaugoti autentiški architektūriniai sprendimai ir detalės.
Išlaikyta ta pati vidinė erdvių struktūra, palikti senieji radiatoriai, autentiškos plytelės ir kiti istoriniai elementai byloja apie pastato istorinę vertę ir architektūrinį paveldą.
Panevėžio teritorinės ligonių kasos iniciatyva 2014-aisiais šis statinys įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
„Tai dar vienas reprezentatyvus tarpukario modernizmo architektūros pavyzdys su išlaikytais autentiškais elementais – tam laikmečiui būdingu fasado ritmu ir kampine architektūra. Tai yra išskirtiniai bruožai, kurie išsaugoti ir per kiek daugiau nei prieš dešimtmetį atliktą renovaciją. Kurdami pažangius šiandienos sprendimus visuomet ieškome balanso tarp istorinės vertės ir ateities inovatyvumo, tačiau kai tai suderiname, galime pasiekti svarbių ir reikšmingų rezultatų“, – pažymi Turto banko valdybos pirmininkas L. Belickas.
Rengė pedagogus visai Lietuvai
Respublikos gatvė – viena unikaliausių Panevėžyje, kur dar galima pajusti senojo miesto dvasią. Čia išlikę architektūriniai perlai liudija apie turtingą miesto praeitį, tarsi be žodžių pasakoja Aukštaitijos sostinės istoriją.
Gatvės pradžioje jaunatviško šurmulio visada pilni Panevėžio kolegijos rūmai.
Šis pastatas mena daug žmonių ir įvykių, bet nuo pat jo pastatymo 1888-aisiais beveik visada tarnavo švietimui ir mokslui.
Daugelis ne tik panevėžiečiams žinomų garsenybių kadaise mynė pastato, kuris ir šiandien tarnauja mokymo tikslams, grindis. Jame veikusi mokytojų seminarija išugdė šaliai patriotų, visuomenės veikėjų bei talentingų pedagogų. Tarp jų buvo ir vienas iš garsiausių Lietuvos poetų Henrikas Radauskas.
Ne tik Lietuvos pradžios mokykloms parengtais pedagogais gali ši buvusi mokymo įstaiga didžiuotis.
Šio pastato sienos saugo visos Lietuvos istorijoje ypatingą žymę palikusių asmenybių atminimą. Joje darbavosi Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Petras Būtėnas.
Mokytojų seminarija, parengusi nepriklausomai Lietuvai daugiausia pedagogų, uždaryta 1936-aisiais, jos patalpose įkurta amatų mokykla, veikusi iki Antrojo pasaulinio karo.
Nuo to laiko šiame istoriniame pastate mokymo įstaigos keitė viena kitą, kol 2002-aisiais buvo įsteigta dabartinė jo šeimininkė – Panevėžio kolegija.
Nacionalinė premija už seno ir naujo dermę
Vos keli žingsniai kolegiją skiria nuo kito Respublikos gatvės perlo – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos.
Iki 2006 metų ji buvo išsibarsčiusi net šešiose miesto vietose. 1992 m. bibliotekai perduoti du Respublikos gatvėje esantys pastatai, kuriems reikėjo kapitalinio remonto.
Įvertinus jų būklę, nuspręsta keisti senųjų pastatų konstrukcijas ir statyti priestatą. Už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant bibliotekos rekonstrukcijos projektą bei interjerus architektas architektas Saulius Juškys įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Dabar šis pastatas – vienas įdomiausių Panevėžį lankantiems turistams.
O į jį užsukusiam dažnam vyresnės kartos panevėžiečiui maga užlipti į skaityklą antrame aukšte, kur sovietmečiu čia veikusiuose karininkų namuose buvo šokių salė.
Istorinė intriga
Bibliotekos pastato istoriją ir šiandien tebegaubia paslaptis.
Jam pradžią davė, pasakoja D. Juzėnas, Panevėžio savitarpio kredito draugijos, išduodavusios kreditus, pastangomis apie 1920 m. čia pastatytas visuomenės poreikiams turėjęs tarnauti pastatas. Jame buvo nuomojamos įvairios patalpos.
Bet didžiausia intriga – ant šiandien taip pat bibliotekai priklausančio gretimo pastato sienos iš Bataliono gatvės pusės kabanti atminimo lenta, praeiviams bylojanti, jog šioje vietoje 1880-aisiais atidaryta pirmoji Panevėžyje Naftalio Feigenzono spaustuvė.
Į Panevėžio istoriją ji įėjo ne tik todėl, kad buvo pirmoji, bet ir dėl to, jog 1924 m. vasario 16-ąją šioje spaustuvėje dienos šviesą išvydo pirmasis mieste lietuviškas laikraštis „Panevėžio balsas“, tebeleidžiamas iki šiol.
Visgi, pasak D. Juzėno, nors „Panevėžio balsas“ gimė tikrai tarp šių sienų, manoma, jog spaustuvė čia buvo įkurta ne 1880 metais, bet jau vėliau.
„Naftalis Feigenzonas pirmąją spaustuvę Panevėžyje atidarė išties 1880-aisiais, bet iš pradžių ji veikė karininkų klubo name Vilkmergės gatvėje (dab. Ukmergės g.) ir tik vėliau persikėlė į pastatą Bajorų gatvėje (dab. Respublikos g.). Kelintais metais persikėlė, deja, tikslių duomenų kol kas nėra. Bet iš likusių istorinių leidinių matyti, kad dar 1880 metų gruodžio 3 dieną N. Feigenzono spaustuvė veikė ne šioje vietoje, o tuometėje Vilkmergės gatvėje“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas.
Panevėžyje išlikę istoriniai pastatai – svarbus miesto kultūrinio identiteto pagrindas. Jų išsaugojimas neatsiejamas nuo valstybės institucijų indėlio. Jos ne tik administruoja šiuos pastatus, bet ir investuoja į jų pritaikymą šiuolaikiniams poreikiams, išlaikant autentiškas architektūrines vertybes. Tai leidžia užtikrinti, kad reikšmingas kultūros paveldas bus išsaugotas ateities kartoms.
