Žemės purenimas aplink stiebą būtinas kone visiems kultūriniams augalams – kaip ir piktžolių šalinimas.
Žemės purenimas aplink stiebą būtinas kone visiems kultūriniams augalams – kaip ir piktžolių šalinimas.Bet yra augalų, kuriems normaliai augti ir sveikai vystytis reikalinga ne vien puri dirva, bet apatinės dalies mulčiavimas arba kaupimas irgi.
Darže kaupimas suprantamas kaip augalo apkapstymas greta esančia žeme. Gėlyne tai dažniau jo stiebo apatinės dalies užbėrimas nauju – puriu ir derlingu – substratu. Iš jo suformuotas kalnelis saugo šaknies kaklelį nuo nepalankių meteorologinių reiškinių (žemų temperatūrų, skersvėjų, nudeginti galinčių saulės spindulių), tačiau ne tik. Be apsauginės funkcijos, kaupimas padeda gėlininkams pasirūpinti dar keliais svarbiais dalykais:
• aprūpinti augalus drėgnu orai laidžiu dirvožemiu, kartu stimuliuojant papildomų šaknų leidimą apatinėje stiebo dalyje;
• apsaugoti žemę aplink augalų stiebus nuo piktžolių, kurios konkuruotų dėl drėgmės ir maisto;
• pridengti paviršinę daugiamečių augalų šaknų sistemą, linkusią su laiku apsinuoginti.
Astilbės
Tai viena tų kultūrų, kurioms kaupimas gal ir nėra būtinas, tačiau labai pageidautinas. Mat astilbėms bręstant, jų šakniastiebiai auga ir atsinaujinimo pumpurus formuoja į viršų, o apatinė šakniastiebių dalis laikui bėgant nunyksta.
Tai įgimtas augalo ypatumas, dėl kurio atrodo, kad astilbės bando „išlipti“ iš žemės. Tad apkaupimas padeda apsaugoti paviršines šaknis ir besiformuojančius pumpurus nuo šalčio, išdžiūvimo, perkaitimo ir kitokių pažeidimų.
To nepadarius, apsinuoginusi šakniastiebio dalis pasidengs luobele, ta laikui bėgant sutrūkinės, ir tai smarkiai padidins infekcijų riziką.
Be to, esant besniegiams, tačiau žvarbiems orams pavasarį ir rudenį be apsaugos likusios astilbių šaknys neišvengiamai apšals.
Galiausiai didelė tikimybė, kad visiems išvardytiems dalykams susidėjus į vieną, augalas anksčiau ar vėliau pražus.
Tai būtų apmaudi netektis žinant, jog paprasčiausia procedūra gali visus tuos pavojus neutralizuoti. Tuo labiau kad užbėrus paviršines šaknis žemėmis padėsite joms atlikti savo pagrindinę funkciją – savintis maistines medžiagas. Augalo sveikatai ir vystymuisi tai bus tik į naudą.
Kaupti astilbes rekomenduojama sezonui baigiantis, jau ruošiant augalus žiemai. Tačiau jokiu būdu ne aplink stiebus esančia žeme – taip daryti negalima, pernelyg didelė rizika pažeisti arčiausiai paviršiaus esančias šakneles.
Geriausia šiam tikslui naudoti kompostą, durpes, sodo žemę ar pirktinį substratą (maistingą) – paberti po astilbės kupstu ne mažesniu kaip 5 cm storio sluoksniu.
Tiesa, kai kurie augintojai astilbių nekaupia, o reguliariai, kartą per 4–5 metus, jas persodina. Net jei nėra jokio poreikio atjauninti kupstą ar kelti jį į kitą vietą, vis tiek iškasa, apžiūri, prireikus apgeni šakniastiebį. Tada pagal visas taisykles paruošia duobę, įberia trąšų ir pasodina augalą į tą pačią vietą, tačiau kaip ir naujai.
Astrai
Kininiai ratiliai laikomi nereikliomis gėlėmis, tačiau principas „pasodinau ir pamiršau“ joms irgi netinka.
Kad astrai, kaip juos dažniau vadiname, augtų sveiki ir puošniai žydėtų, reikalinga saulėta vieta, puri derlinga žemė, nuosaikus ir reguliarus laistymas ir, pageidautina, apsauga nuo skersvėjų.
Kalbant apie priežiūrą, privalomos procedūros yra tik dvi: purenimas ir kaupimas.
Kad astrai normaliai vystytųsi ir iš dirvožemio aktyviai savintųsi maistines medžiagas, jų šaknims reikalinga gera aeracija.
Purenti žemę gėlyne, kuriame auga astrai, būtina po kiekvieno laistymo ar lietaus, ir 4–5 cm gyliu.
Pirmąjį kaupimą patariama atlikti augalams pasiekus maždaug 7 cm aukštį (arba iškart po to, kai daigus pasodinate lauke). O tada kartoti procedūrą kas dvi savaites.
Atrodytų, paprastas dalykas, tačiau kaupimas itin teigiamai veikia stiebų vystymąsi, padeda sustiprinti šaknis ir didina astrų atsparumą išoriniams poveikiams.
Jurginai
Kad jurginai aktyviai augtų patys ir augintų žaliąją masę, o paskui dar gausiai žydėtų, vien reguliaraus laistymo ir tręšimo nepakanka. Svarbu užtikrinti ir jiems komfortišką mikroklimatą.
Jurginams gyvybiškai būtina apsauga nuo šaltų vėjų ir skersvėjų. Dėl to šioms gėlėms parenkama kuo tinkamesnė – šilta ir saulėta – vieta nedidelėje aukštumoje. Kad trapūs jurginų stiebai nelūžinėtų sveriami vešlios lapijos ir stambių žiedų, juos reikia pririšti prie atramų.
Beje, kai jurginai užsiaugina lapiją, rekomenduojama nuskabyti po kelis lapus apatinėje stiebo dalyje ir užberti jį puria žeme. Tai padės užsiauginti papildomas šaknis ir padidinti maitinimosi plotą, o kartu – ir išteklius, kuriuos paskui jurginai gali naudoti žiedų formavimui.
Antroje vasaros pusėje, kai rugpjūčio naktys pasidarys vėsios, apkaupimas padės apsaugoti jautruolius jurginus nuo šalčio. Jeigu iki tol nebūsite jurginų apkaupę, skubėkite sugrėbti link stiebų aplinkinę žemę arba supilkite krūveles durpių, kad apsaugotumėte šaknų kaklelius.
Taip prižiūrimi jurginai ilgiau žydės, jų gumbai geriau pasiruoš žiemojimui.
Viską darant pagal taisykles, per sezoną ties jurgino šaknimis turi išaugti 15–20 cm aukščio žemių kalnelis (mažiausiai 10 cm, jeigu sodindami gumbus truputį per giliai įleidote šaknų kaklelį).
Kardeliai
Jų atveju kaupimas pirmiausia reikalingas augalams sutvirtinti – visi žinome, kad sužydėję aukštaūgiai kardeliai tik ir taikosi išvirsti. Tačiau jis taip pat padeda apsaugoti gėlių svogūnėlius nuo puvinio ir nepalankaus išorinio poveikio, stabdo piktžolių augimą (konkuruoti su jomis kardeliai labai nemėgsta).
Palyginti su tuo, kokie menki kardelių svogūnėliai ir šaknų sistema, užimanti ne didesnį kaip 30–35 kvadratinių centimetrų plotą, šių gėlių žiedynai milžiniški – ypač aukštaūgių veislių. Todėl papildoma atrama žydėjimo metu jiems tiesiog būtina. Bet ne tik ji – kaupimas taip pat.
Pirmąkart ši procedūra atliekama kardeliams išleidus 5-ąjį lapą: aplink gėles paberiama žemės ir suformuojami maždaug 10 cm aukščio kalneliai.
Paskui po kiekvieno laistymo (o laistyti kardelius reikia kas 7–10 dienų) žemė aplink gėles būtinai purenama. Kad nesusiformuotų pluta ir oras lengvai pasiektų svogūnėlius.
Purenant pageidautina prie stiebų paberti žemės ir tarpueiliuose padaryti 3–5 cm griovelius – kad laistomi svogūnėliai nepradėtų pūti.
Viendienės
Šių gėlių priežiūrai reikalingų darbų sąrašas visai trumpas. Tinkamai parinkus vietą ir paruošus žemę, belieka tik prisiminti retkarčiais – užsibuvus sausrai – viendienes gausiai palaistyti. Taip pat dukart per sezoną patręšti (pradinėje augimo stadijoje ir praėjus mėnesiui po žydėjimo).
Tačiau esama ir dar vieno svarbaus dalyko, padedančio viendienėms augti ir klestėti tame pačiame gėlyne 10–15 metų iš eilės be persodinimo – tai, kaip jau turbūt supratote, kaupimas.
Jo poreikį lemia tos pačios aplinkybės, kaip ir astilbių atveju: viendienių šakniastiebiai auga į viršų.
Sodinant jaunus augalus, šaknies kaklelį galima įleisti į ne didesnį kaip 2–3 cm gylį, antraip jis gali pradėti pūti.
Viendienių kupstui augant, ant viršutinės šakniastiebio dalies formuojasi nauji pumpurai, kuriuos svarbu apsaugoti nuo gamtos elementų, ypač kai pasitaiko besniegė žiema ir apsilanko ankstyvo pavasario ar vėlyvo rudens šalnos.
Taigi viendienes būtina kaupti arba mulčiuoti lengvu, gerai orą praleidžiančiu substratu – žemėmis, durpėmis, kompostu.
Geriausia procedūrą atlikti ruošiant augalui šaltajam sezonui. Po žiemos žemių išskirstyti nebūtina: nuo tirpstančio sniego ir lietaus vandens jos ir taip susigulės bei padės išlaikyti drėgmę prie augalo šaknų.
