Šį mėnesį projekte debiutuoja aštuntokė Paula Vasiliauskaitė iš Rokiškio rajono Juodupės gimnazijos, jos poeziją atsiuntė mokytoja Alina Zunkienė.
Rokiškio r. Juodupės gimnazija
Paula Vasiliauskaitė, 8 klasė
Klajūnės mintys
Kojos tirpsta pamažu, kol žemė po jomis svyra,
Dėl tavęs mano pasaulis byra, bet vis tiek širdis tavim dar gyva.
Gailiuosi, kad viską darėme kartu – šiandien nieko nebemoku padaryti viena.
Tavo šypsena, tavo žodžiai man tapo tik tuščia tyla.
Nežinau, kuo laikyti tave,
Galbūt gyvas buvai tik žiauriame sapne?
Gal viskas buvo tik mano minčių klajojimas,
Beribis bei bereikšmis užsisvajojimas?
Beliko man skęsti kasdienybėj, mintis dėlioti,
Kristi, pakilti, visa tai kartoti,
Už savo tiesą vis kovoti,
Beliko tik sapnuoti…
Nors ir nemoku sapno palikti,
Leisiu mintims tyliai nurimti.
Nors nemoku tiesos pamiršti,
Leisiu jausmams po truputį išnykti…
Pabundu – – –
Iš nakties šešėlių į tikrovę pargrįžau.
Atrodo, pasaulyje nieko blogo nepalikau:
Tik tavo veidą, vėjo išnešiotą,
Kaip šešėlį slankiojantį už manęs,
Besijuokiantį, kai nerandu savęs,
Ir verkiantį, kai klajojančios mintys
Vėl randa kelią pas tave.
Kraujas (nuo asfalto)
Nors ir supratau, kad kraują nuo asfalto nuplaus tik lietus,
o uždengs tik sniegas,
griuvau visu kūnu,
Šveičiau, kol rankos liko žaizdotos.
Žinau. Neverta.
Niekada nebuvo verta.
Pasiaukosiu
Naktis. Gatvių žibintai mirga,
O rūkas apgaubia žemę,
Duodamas man laiko jame pasislėpti,
Ir aš lieku nepastebėta.
Tik persekioja mane šešėliai,
Kurie net per sidabrinę miglą mato mane.
Jie šnabžda, kad turiu sumokėti už tiesą.
Bet man reikėjo. Reikėjo nuraminti savo sielą.
Kodėl aš dėl tavęs aukojuosi?
Po stora, sudraskyta mano oda užsidegė kibirkštis,
Ir nuo jos pradėjo plėstis ugnis.
Nebegaliu likti čia,
Nebegaliu kentėti.
Dabar mano akyse, rodos, visas pasaulis dega,
Ir manyje nesustabdomai liepsnoja ugnis.
Ugnyje degi ir tu.
Nuploviau ir melu uždengiau ant asfalto
pasipylusį kraują – tavo nuodėmes,
įrodymus, kad kaltas tu.
Išpirkimo nėra. Kelio atgal nėra.
Paaukojau visą save.
Kas, jeigu?
Neduoda man ramybės senos nuotraukos,
Kur įamžinti jau pamiršti veidai ir prisiminimai žiaurūs.
Neduoda ramybės sugriuvę namai,
Kur liejosi kraujas ir mūsų likimai.
Neduoda ramybės žodžiai,
Kurie šnabžda, kad aš vis dar esu kalta.
Ar pasikeičiau?
Manau, taip.
Juk visi keičiamės,
Bet ar visi į gera?
Turbūt ne.
Pamačiusi nuotraukas, apleistus namus
Ir žodžius, dar vis išraižytus ant savo odos,
Noriu išlipti iš savo kūno, pranykti, dingti, nematyti,
Bet lieka tik gailėtis, slėptis ir būti nematomai.
Nes kas, jeigu?
Jeigu jūs sužinosite, kas iš tikrųjų esu ar buvau?
Kas, jeigu jums nepatiks?
Kas,
jeigu?
Kas,
jeigu?..
Kas,
jeigu nepasikeičiau?
Kas, jeigu pasikeičiau ne į gera?
Nebegaliu…
Nebenoriu klausti ir klausytis,
Noriu negirdėti, nejausti, nematyti.
Bet…
Kas…
Jeigu?
