Į šio mėnesio tribūną kopia Panevėžio „Minties“ gimnazijos jaunosios kūrėjos. Su poezijos, o gal net neįprastos dramos kūriniais. Atsirado ir … epistolinio žanro spalvų. Žodžiu – įdomu, džiugu, išradinga!
Evelina Laurikėnaitė (10 kl.)
„Evelina labai tyli ir uždara mergina. Kartais atveria savo vidų per kūrybą, kuri apmąstyta, savita, dažnai ir skaudi…“– mokytoja Emilija Gedraitienė.
Skaudi atmintis
Nulinko medžių šakos, papūstos vėjo,
Lyg slėpdamos Tave užkloja žemės paklote.
Ten stūkso rūstus atminimo akmuo.
…Kodėl žvyras pravirko ant kelelių plačių?
Staiga mintys užplūdo: koks gyvenimas sunkus.
Išlaisvinti tada norėjai tuos priešo paniekintus namus.
Vingiuoja šiandien keleliai netoliese ir nežino.
Tada buvo: pasigirsta beldimas į duris.
Kodėl tu nebėgai nuo šautuvų ugnies?
Dabar namai paskendę skausme ir niekas jo neištrins…
Nors tai istorija, bet ji tikra.
Dabar Tau vyturiai savo giesmę kuria, tu jau girdėsi amžinai.
Inesa Vaičikauskaitė (10 kl.)
„Drąsiai teigiu, kad kūrybingumas ne tik padeda kasdienybėje, bet ir labai motyvuoja. Tai pajaučiau pradėjusi lankyti dar vieną su kūrybingumu susijusį būrelį – dainavimo studiją. O rašydama išlieju įvairiausias aktualias mintis. Tai labai padeda…“
Laiškas Don Kichotui
Sveikas, mielas Don Kichote!
Pagaliau susikaupiau parašyti Tau. Juk esi kažkuo panašus į mane. Kuo? Labai puikiai suprantu, kaip Tu dabar jautiesi. Kažkas įvyko ir mano gyvenime: juk aš pati prieš porą metų, norėdama numesti svorio ir pasikeisti stilių bei išvaizdą, jaučiausi lygiai taip pat. Manęs niekas nepalaikė ir manimi netikėjo. Taip, pradžioje bandžiau visiems įrodinėti, kad aš galiu, kaip jūs to nesuprantate? Bet visi ir toliau šaipėsi ir vadino mano sumanymus kliedesiais. Norėdama būti dėmesio centre, kaip ir Tu, likau tik pašaipų objektas. Patyriau panašų, gal šiek tiek švelnesnį atvejį, kai eidama koridoriumi mokykloje buvau stumdoma klasiokų, kaip atiminėdavo daiktus ir juos laužydavo. Juk ir Tau panašiai buvo: ir Tave apmėtė akmenimis už tai, kad Tu jiems atrodei pakvaišęs ir nesuvokiantis realybės žmogus. Visai ne riteris… Net bijau pagalvoti, kaip turėjai jaustis, kai Tave išrengė visų akivaizdoje. Niekas nė negali pagalvoti, kokie žmonės gali būti žiaurūs ir beširdžiai. Būna, kai tu nori tik gero, o niekas to nevertina. Tu esi labai protingas ir turintis savo nuomonę žmogus, kas daugeliui nepatinka, kad tu mąstai visiškai kitaip. Bet, manau, ir Tu dabar supratai, kad geriau net nesistengti kažką įrodyti kitiems, o elgtis taip, kaip pats nori, o likimas pats nuves tave tuo keliu, kuriuo ir lemta eiti. Pažvelk, kiek daug visko pasikeitė, kai tu nustojai kitiems kažką įrodinėti ir darei taip, kaip širdis liepia tau. Tu atradai savo tinkamą kelią ir dabar, manau, esi laimingas, kaip ir aš. Dabar nebeklausau nieko, niekam nieko nesakau, atsiribojau nuo tų žmonių, kurie manimi netikėjo. Dar tada nežinojau apie Tave, bet dabar lygindamasi galiu pasakyti, kad pasiekiau tai, ko norėjau – dabar galiu eiti išdidžiai iškėlusi galvą pro juos ir žvilgsniu rodyti, kaip jie nieko nepasiekė. O aš jau padariau tiek, kad turiu įspūdžių, prisiminimų. Kasdien judu į priekį. Lankydama „Meno“ teatrą su šypsena žvelgiu į Tave.
Inesa
