Nedaugelis gali pasigirti rankose laikęs daugiau nei prieš 300 metų išleistą knygą, ją vartęs, skaitinėjęs, uodęs tą ypatingą puslapių aromatą, tarsi atsklindantį iš tolimos praeities.
Kelių šimtų metų leidiniai kelia pagarbą, stebina, o kai kuriems perprasti reikalingi net savotiški raktai.
Kiekviena tokia knyga, per amžius ėjusi iš rankų į rankas, apsupta neįtikėtinų istorijų.
Tikrieji turtai
Maždaug 40 tūkst. retų ir senų knygų bei periodinių spaudinių, išleistų nuo 17 a. iki 1945 metų, saugoma Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos fonde.
O dar 1989-aisiais, kai toks pradėtas kaupti, jo pagrindą tesudarė tarpukaryje veikusios Panevėžio valstybinės viešosios bibliotekos 3000 knygų ir 1969 m. įsigytos kalbininko, mokytojo Leono Kuodžio asmeninės bibliotekos knygos.
Šimtamečių leidinių puslapiai prabyla senąja lietuvių, vokiečių, lotynų, italų kalbomis, netgi vadinamąja graždanka, kai spaudos draudimo metais iš lietuvių atėmus jų raštą tikėtasi nutautinti.
Daug bibliotekos lobių suskaitmeninta, tačiau elektroninis formatas niekada neatstos iš amžių glūdumos šiuos laikus pasiekusio popierinio leidinio.
Prie itin retų G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos lobių smalsus skaitytojas gali ir pats prisiliesti. Tokie saugomi bibliotekos rūsyje įrengtuose aruoduose.
Čia, vėsioje patalpoje, kur nuolat palaikoma ne daugiau nei 40 proc. drėgmė, eksponuojami iš tiesų amą gniaužiantys leidiniai.
„Čia – tikrieji mūsų lobiai“, – šypsosi bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė metodininkė Ilona Mažylytė.
Retos dovanos
Kai pradėta kurti ši ekspozicija, pasakoja I. Mažylytė, seniausia bibliotekos fonduose saugoma knyga buvo 1713 m. išleistas Konstantino Sirvydo lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyno penktasis leidimas. Jame – apie 10 tūkst. lietuviškų žodžių. K. Sirvydo trijų kalbų žodynai iki 19 a. vidurio Didžiojoje Lietuvoje buvo pagrindiniai ir vieninteliai spausdinti lietuvių kalba.
Šis vertingas leidinys į bibliotekininkų rankas pateko kartu su panevėžiečio monsinjoro Juozapo Antanavičiaus asmenine biblioteka.
Tačiau po kurio laiko jų laukė didžiulė staigmena.
Panevėžietis kunigas Algirdas Dauknys parvežė bibliotekai ypatingų lauktuvių iš Italijos. Tarp dvasininko dovanotų knygų viena buvo graužikų apkramtytais lapais, paveikta pelėsio, iširusia nugarėle, nutrintu viršeliu.
Tačiau antraštiniame lape likęs įrašas bylojo, kad ši varganai atrodanti knyga – pats tikriausias lobis.
Prikėlė gyvenimui
A. Dauknio pargabentą „Tractatus varii“ 1699 m. Lione išleido portugalų kilmės kanonų žinovas, Ugento (Pietų Italija) vyskupas Augustinas Barbosa.
Šią 35×23 cm dydžio knygą lotynų kalba sudaro maždaug 800 puslapių.
„Parodėme knygą pas mus dirbusiai restauratorei Jurgitai Stankaitytei ir ji ėmėsi ypatingo kruopštumo bei meistriškumo reikalaujančio darbo“, – pasakoja I. Mažylytė.
Restauratorė užtruko metus, valydama puslapį po puslapio, priaugindama nugriaužtą popierių.
Nustačius, kad knygos viršelis iš veršelio odos, restauravimui tokia pati užsakyta iš Italijos.
„Nacionalinė Martyno Mažvydo, Kauno apskrities viešoji, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos turi daug senesnių leidinių. Bet mums, Panevėžio apskrities bibliotekai, tokia knyga yra didelis lobis“, – sako I. Mažylytė.
Knyga, verta tūkstančių
Didele sėkme I. Mažylytė vadina progą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos atstovams prieš trejetą metų dalyvauti Ars Via meno ir kolekcinių vertybių aukcione.
Tokia galimybė atsirado tais metais Kultūros ministerijai papildomai skyrus pinigų.
Po šio elektroninio aukciono bibliotekos fondus papildė dar trys vertybės.
Iš jų seniausia – 1754 m. išleista knyga „Cicerono prakalbos“ su kol kas neištyrinėtais įrašais, suteikiančiais dar didesnę vertę senam leidiniui.
Už tokią antikvarinę knygą biblioteka aukcione sumokėjo 340 eurų.
Panašiai tiek – 300 eurų – sumokėta ir už įsigyto Abiejų Tautų Respublikos istoriją pasakojančio tritomio veikalo „Istorinė, literatūrinė, paminklinė ir vaizdingoji Lenkija“ kiekvieną iš tomų.
O Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojų, kalbininkų Pilypo Ruigio ir Kristijono Milkaus vokiečių ir lietuvių kalbų žodynas, išleistas 1800-aisiais gotišku šriftu, aukciono dalyvių buvo įvertintas 2057 eurais.
„Knygos vertę sudaro jos amžius, retumas, būklė ir leidinyje palikti ženklai – įrašai, parašai, antspaudai ir kt.“, – pasakoja I. Mažylytė.
Bibliotekos aruoduose tiesiog maga prisiliesti prie kiekvienos čia eksponuojamos knygos, jas glostant tarsi bandyti pajusti tuos, kurie šiuos puslapius vartė prieš 100, 200 ir dar daugiau metų.
Ekspozicijoje pagal svorį ir matmenis didžiausias leidinys – solidi 19 a. pabaigoje kaip viena knyga išleisti Senasis ir Naujasis testamentai. Ją biblioteka įsigijo dar už rublius iš antikvariato Vilniuje. Knyga originaliu odiniu viršeliu, šiek tiek dėmėta, išleista lenkų kalba Varšuvoje.
O greta – du leidiniai vėlgi iš mons. J. Antanavičiaus bibliotekos: Senasis ir Naujasis testamentai, išleisti Vokietijoje vokiečių kalba 1887–1889 m.
Nelegali vaikiška knygelė
Senos knygos kalba ne tik puslapiuose besiliejančiais žodžiais. Kiekvienas jose paliktas ženklas yra savotiška žinutė iš praeities, vis plačiau praskleidžianti amžių paslapties šydą.
Į rankas paėmus G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos aruoduose eksponuojamą Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelę su abrozdėliais“, išleistą Tilžėje spaudos draudimo metais 1868-aisiais, dabar galima tik įsivaizduoti, kuo rizikavo lietuvių jaunai šeimai ją gabenęs knygnešys. Galbūt ją paslapčia į Panevėžio kraštą atnešė garsusis knygnešių karalius Jurgis Bielinis?
Jei caro žandarai tokį narsuolį, neleidusį į nebūtį nugrimzti lietuviškam raštui, būtų sučiupę su vaikiška knygele, veikiausiai jam būtų grėsusi ilga tremtis.
Neatsitiktinai bibliotekininkai šią rusų draustą knygelę įkurdino greta 1865-aisiais išleistos maldaknygės, surašytos vadinamąja graždanka – lietuviškais žodžiais rusiškais rašmenimis.
Tokios maldaknygės lietuviškos spaudos draudimo metais buvo dalinamos prie šventorių, turguose – mat rusams reikėjo pratinti kietakakčius lietuvius prie slaviško raidyno.
Panevėžiečių leidiniai
Biblioteka itin didžiuojasi esanti ir panevėžietiškų turtų saugotoja – leidinių, spausdintų ar išleistų Panevėžyje dar 20 a. pradžioje.
Vieni tokių – Skaistakalnio parko perlo „Pragiedrulių“ sodybos šeimininko Juozo Čerkeso-Besparnio dvi poezijos knygelės: „Birbynė“ (1910 m.) ir „Vamzdys“ (1911 m.). Tokia knygutė anuomet kainavo ne taip ir pigiai – 15 kapeikų.
O dar didesnė įdomybė – šių knygelių leidėjas. Ogi Juozo Masiulio knygynas!
I. Mažylytė pavartyti leidžia ir šio knygyno išleistą 1914 metų Panevėžio kalendorių.
Jame – ir orų spėjimai, ūkininkų priežodžiai, Mėnulio fazės, netgi pateikiama Panevėžio istorija, apsakymėliai, ūkiški patarimai apie kiaulių auginimą, apie vištų lesinimą. Žinoma, atiduodama duoklė ir reklamai.
Knygų namai per amžius
Bibliotekos aruoduose saugoma ir pirmoje Panevėžio krašte Naftalio Feigenzono spaustuvėje spausti leidiniai. Labai simboliška, kad amžiai keitėsi, bet šis pastatas ir šiandien tebetarnauja knygai. Istorinės spaustuvės patalpose šiuo metu įsikūrusi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykla. Net į 47 puslapių knygą suguldyti Panevėžio apskrities savivaldybės ekskursijos į Švediją atstovo Butkaus kelionės įspūdžiai. Ši 1924 m. N. Feigenzono spaustuvėje išleista knygelė redaguota G. Petkevičaitės-Bitės.
Jos aruoduose bibliotekos rūsyje – ir išsaugotas laikraščio „Panevėžio balsas“ 1930 metų spalio 13-os dienos numeris. Tiesa, jis toli gražu ne pirmasis. Vienas iš lietuviškos spaudos fenomenų, 100 metų gyvuojantis laikraštis N. Feigenzono spaustuvėje pasaulį išvydo šešeriais metais anksčiau – 1924-aisiais.
Tame 1930-ųjų savaitraštyje spausdinta ir miesto aktualijos, ir kriminalai, kaip ir šiais laikais emigrantams aktualūs skelbimai. Tik dabar spaudoje verslininkai kviečia pasinaudoti autobusiukais, jei norima keliauti iš vienos šalies į kitą, o tais 1930-aisiais laikraštyje reklamuoti reguliarūs reisai keleiviniais ir greitaisiais garlaiviais į Argentiną, Braziliją, Urugvajų, kitus pasaulio kraštus tik už 46 litus.
Ar įsivaizduojate šiandienos laikraštį be nuotraukų? Jų nė vienos nebuvo „Panevėžio balso“ 1930 m. spalio 13 dienos pirmame puslapyje.
„Labai smagu, kad išsaugojome ir mūsų bibliotekos įkūrėjos Elžbietos Jodinskaitės surinktą 85 tomų enciklopediją, išleistą 19 a. pab. Šį rinkinį ji turėjo namuose, o kai buvo paskirta įkurtos bibliotekos vadove, į ją atnešė“, – pasakoja I. Mažylytė.
Gėrybių aruodai
Bibliotekininkė svarsto, kad tokiame darbe ją labiausiai žavi atradimai.
„Lentynoje padėta knyga, vis pro ją praeini, o vieną dieną prireikus atsiverti ir aikteli: čia gi tam bajorui priklausė! Visko neįmanoma perskaityti, apžiūrėti ir niekada nežinai, kokias paslaptis saugo senos knygos. Faktas, kad sena knyga išliko iki mūsų dienų ir ją galime vartyti, skaityti – tikras stebuklas“, – kalba I. Mažylytė.
Ir unikalios ekspozicijos patalpa Bitės aruodais pavadinta ne šiaip sau. Joje garsiąją rašytoją mena iš jos namų Panevėžyje, Šv. Zitos gatvėje, atkeliavę daiktai: stalas, prie kurio palinkusi rašydavo, krėslas, pakojis kojelėms atremti, radijo imtuvas. Ne vien dėl grožio rašytojos stalą bibliotekininkai papuošė povo plunksnomis – jomis ir pati Bitė puošdavo savo darbo vietą.
„Tie aruodai – gėrybės, kurias šeimininkės saugo šeimai. O mes rūpinamės knygomis: jas gydome, dedame į medines dėžutes, saugome, kad paliktume ateities kartoms, kad jas galėtų vartyti ir dar po šimto metų“, – sako bibliotekininkė.
