Kūryba ir rašymas jam – lyg du geriausi draugai. Kai pasijaučia vienišas, greitai čiumpa rašiklį ir bando savo jausmus išlieti ant popieriaus lapo.
„ Stebiu, kaip keičiasi pasaulis, o kartais galiu sustoti ir mąstyti apie kokį vieną dalyką. Kūryba visada man liks tarsi besikūrenanti ugnis ir jos niekas niekada negalėtų užgesinti“, – jausmingai kalba Rokas Mankauskas. „Minties“ gimnazijos auklėtinį pastebėjo mokytoja-ambasadorė Danguolė Smalinskienė.
Rokas Mankauskas (12 kl.)
Kitoks žmogus
Aš kaip medis.
Mano šaknys kažkur giliai toli.
Mano mintys kažkur aukštai.
Man reikia žmogaus – kaip medžiui paukščio,
Man reikia meilės – kaip medžiui saulės,
Man reikia tavęs – kaip vandens.
Bet aš ne medis –
Aš nelauksiu,
Aš eisiu tavęs pasitikti.
Patylėkim abu
Ar mokam patylėt kartu,
Ar pajust tylos kvapą?
Juk ten ramybė, ir mes abu tik ten…
Tyloj nebūna jokio melo.
Abu klausykim, kaip mes tylim,
Koks džiaugsmas ir paguoda.
Jauti? Abu iš naujo įsimylim,
Nors už lango šviesa ir gruodis.
Mergaitei
Mačiau tave – ėjai per pievas…
Žinau tave – bėgai nuo manęs…
Sakei tėvams, sakei draugams ,,Myliu“!
Einu ieškot, einu atrasti.
Bet kur tu esi, drovi mergaite?
Kokion šalin pabėgai?
Ar gera bus tau be manęs?
Atsakyk prašau, nes nerimstu ir vėl.
Takai jau kiti ir štai pamatau tave.
Akyse įsižiebia kibirkštis,
Plaukų sruogelė krenta net greičiau,
Pažvelgsiu tiktai paslapčiom
Ir ištarsiu tau: „Myliu širdy giliai.“
