„Juk pažvelgus įdėmiau, galima atrasti neįprastų dalykų, vertų įamžinti rašalu popieriaus lape…“, – sako J. Miltinio gimnazijos kūrėja Jovita Marcinkevičiūtė.
Jovita Marcinkevičiūtė (10 kl.)
Kartais
Kartais norėčiau išvysti pasaulio kraštą.
Kartais norėčiau patekti į sūkurio ratą.
Kartais norėčiau turėti pasaulio raktą
Ir atrakinti Grįžulo ratą.
Kodėl dar niekas nerado pasaulio rakto?
Kodėl nepamatysiu pasaulio krašto?
Nejau šiam pasauly viskas jau nulemta?
O gal jų tiesiog nėra…
Tu suprasi
Tu verki, kai niekas nemato,
Tu mąstai, nors niekas minčių nesupranta,
Tu girdi, ką pasaulis tau sako,
Bet manai, jog niekas tavęs nemato.
Pamatyti sunku, kaip jaučiasi kitas,
Mąstyti sunku, kai nesi išklausytas,
Girdėti sunku, kai girdi tiktai tylą,
Bet tada supranti, jog visi mes nebylūs.
Martyna Nevieraitė (10 kl.)
Miškais Medeinos kadais mūs protėviai bėgiojo,
Dabar dedu aš koją į Jono teritoriją.
Dar vienas žingsnis – aš Algirdo kemsyne.
Štai miškas Broniaus, Petro ir Malvinos.
Ak, juos žmonės išsidalijo,
Iškirto,
Sudegino,
Sumynė.
Kur šakos vėjyje siūbavo,
Kur ūgtelėjo medelis liaunas,
Kur saulės neliesti kamienai samanom apaugo,
Įsiveržė žmogus besotis
Ir lūžo medžių šakos,
Tekėjo sakai gintariniai.
Skausmas ir širdį, ir šerdį sugėlė,
Nes geležis aštri gyvybę perkirto.
Pilietinis karas
Vienos mamos
Ir vieno kraujo
Vaikai nužudė vienas kitą.
Skaudu nuo priešo rankos mirti,
Bet dar skaudžiau – laikyti brolį priešu.
Ne vienas prieš vieną jie turėjo eiti,
O abu kartu.
Gal tai dėl to,
Kad mama kadaise juos sūpavo
Ant skirtingų rankų?
Kai žmonės nori būti kitokie
Mes sėdim,
Mes stovim,
Mes gulim,
Mes plojam,
Mes rėkiam,
Mes tylim,
Mes esam.
Padėkit!
Nenoriu daryti, ką daro visi,
Bet negaliu nieko nedaryti.
Aš sėdžiu,
Aš stoviu,
Aš guliu,
Aš ploju,
Aš rėkiu,
Aš tyliu,
Aš esu.
Jie rėkia „padėkit!“
„Nenorim daryti, ką daro jinai,
Darysim savaip.“
Aš sėdžiu – jis SėDi,
Aš stoviu – jis sToVi,
Aš guliu – jis GuLi,
Aš rėkiu – jis rĖkiA,
Aš tyliu – jis tYli,
Aš ESU – jis YRA.
Jie tyli, nerėkia „padėkit“,
Bet jiems reikia pagalbos.
