Tragedijos akivaizdoje – padėkos ir priekaištai

Dingusio mažamečio antrą parą ieškantys žmonės neslepia tikėjęsi operatyvesnės pagalbos. Visuomenė sukrėsta, kad taip ir nebuvo pakeltas sraigtasparnis. Jauną šeimą ištikusi tragedija atskleidė valstybės tarnautojų požiūrį į nelaimės ištiktuosius.

Klaiki nežinia dėl paslaptingai dingusio nė dvejų metukų neturinčio berniuko tęsiasi. Specialiųjų tarnybų ir dar didesnės minios dėl vaiko susivienijusių panevėžiečių darbas vis dar bevaisis.

Ketvirtadienį nuo pat ryto paiešką atnaujino 16-iolika policijos pareigūnų. Po valandos prisijungė dar dvi dešimtys pareigūnų, du kinologai su šunimis, gelbėtojai narai. Keliolikos kilometrų spinduliu žvalgomasi ne tik vandenyje, upės prieigose, užtvankose, bet ir laukuose, krūmuose bei aplinkiniuose kaimuose.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai Rasos Galkauskienės teigimu, tikėtina, kad berniukas galėjo įkristi į šalia namų tekančią patvinusią ir sraunią Nevėžio upę, tačiau pareigūnai aiškinasi ir tiria visas iškeltas vaiko dingimo versijas.

Nors pareigūnai tvirtina darantys viską, ką leidžia jų jėgos, dingusio mažylio artimieji bei prie paieškų prisijungę žmonės neslepia iš specialiųjų tarnybų tikėjęsi operatyvesnės pagalbos. Visuomenė sukrėsta, kad ieškoti vaiko taip ir nebuvo pakeltas sraigtasparnis.

Jauną šeimą ištikusi tragedija atskleidė ir valstybės tarnautojų požiūrį į nelaimės ištiktuosius. Nors apie nelaimę Miežiškių seniūnija buvo informuota tepraėjus vos pusvalandžiui nuo pranešimo į Bendrąjį pagalbos centrą, seniūnijos socialiniai darbuotojai ir vaikų teisių apsaugos specialistai aplankyti sukrėstą šeimą teikėsi tik kitą dieną.

Lyg tyčia nuardė tvorą

Dvejų metukų dar nesulaukusio berniuko Miežiškių seniūnijos Kunciagalos kaime, ant Nevėžio upės kranto gyvenanti Aušros ir Valdo šeima pasigedo trečiadienį apie 13.30 val.

Nelaimė įvyko, kai mažylio tėvai darbavosi namuose: tėtis kieme skaldė malkas, mama šeimininkavo virtuvėje.

„Atbėgęs iš kiemo vaikelis man atnešė pirštinytes. Kol komodos stalčiuje ieškojau kitų, tėtis iš kiemo atlekia, sako, Roko nėra. Jis niekur iš kiemo neidavo, tik aplink namą. Net iki tos upės neidavo, bijodavo jos baisiausiai“, – rauda Aušra.

Moteris pamena išpuolusi į kiemą ir iš karto skambinusi Bendrajam pagalbos centrui.

Tėvai blaškėsi po sodybą ieškodami bent menkiausių vaikučio pėdsakų, visa gerkle mažąjį šaukdami vardu.

„Man atrodo, kad vos kelios minutės tepraėjo, kai jis man dingo iš akių. Dar mačiau, kaip vištytes gainiojo. Vieną sykį žvilgtelėjau – stovi netoli manęs, kitą sykį – yra. Paskutinį kartą mačiau jį prie tvarto. Praėjo pora minučių, daugiausia trys, kai vėl atsisukau ir jo nebebuvo. Nebeatsiliepė. Nulėkiau į tvartą ir ten neradau, tada puoliau į kambarį“, – pasakojo Valdas.

Sodyba, kurioje įsikūrusios dvi šeimos, stūkso ant paties Nevėžio upės kranto. Kiemą nuo upės visada skyrė metalinio tinklo tvora. Tik prieš keletą dienų lyg tyčia dalį jos šeima nuardė, kad nekliudytų atsivežti į kiemą malkų.

„Gal pamačius, kad tvorytė nuimta, jam parūpo pažiūrėti, kas ten yra apačioje“, – svarsto Aušra.

Maldavo sraigtasparnio

Kenčiantys tėvai neslepia tikėjęsi ne tokios specialiųjų tarnybų reakcijos į jų pagalbos šauksmą. Jie manė, kad berniuko iš karto bus pulta ieškota kur tik beįmanoma – ir laukuose, ir upėje. Tačiau, mamos nuomone, pareigūnai nebuvo tokie uolūs.

„Atvažiavo pareigūnai, gaisrinės. Išlipo, apėjo krantą. Mes vaikštom, ieškom, o jie stovi prie upės ir klausinėja, kur dar eiti. Paskui sėdo ir išvažiavo kiek toliau už tilto. Sakė, kad ten nardė, bet kiek mes patys pirmyn atgal važinėjome, jokio nardymo nemačiau. Gal jau 17 val. buvo, kai pamatėme narams „šniūrą“ ištemptą“, – ketvirtadienį ryte piktinosi Aušra.

Anot jos, net ir kinologai su šunimis pasirodė, kai jau visas kiemas buvo trypte ištryptas. Mamai nenuostabu, kad keturkojai nebeužuodė mažojo Rokučio kvapo.

„Kinologas sakė, kad čia jau tiek išmindžiota, kad šuo nebegali užuosti, ir išvažiavo“, – pasakojo mama.

Aušra sako maldavusi pareigūnų kviesti sraigtasparnį. Anot jos, pradžioje pažadėję, vėliau policininkai pareiškė, jog straigtasparniui kilti netinkamos oro sąlygos.

Tėvus pribloškė, kad pareigūnai sutemus pareiškė nutrauksiantys paiešką. Tačiau ir kitos dienos rytą Aušra jų savo kieme ilgokai laukė.

Pareigūnai kieme pasirodė jau po 9 val.

„Svetimi žmonės, išgirdę apie mūsų nelaimę, net iš Kauno naktį atvažiavo. Su visureigiais po laukus davėsi, o kur pareigūnai buvo?“ – klausia Aušra.

Palaikyti mažylio tėvelių į Kunciagalą iš Joniškio atlėkė Aušros mama. Ji geriausiai suvokia, ką išgyvena dukra – pati sūnų palaidojo, kai šiam tebuvo metukai. Iki šiol jai skamba tuomet medikės pasakyti žodžiai, kad tikra mama tampama išgyvenus skausmą netekus vaiko.

Viltis, kad anūkėlį dar išvys gyvą, močiutei blėsta su kiekviena bevaisių paieškų valanda.

„Rokutis buvo mokomas, kad prie upės negalima. Jis ir neidavo. Bet šitaip Dievas davė“, – sunkiai žodžius renka močiutė.

Laukė psichologo

Nelaimės prislėgtai Aušrai ketvirtadienį iš pat ryto artimieji iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Skubios medicinos pagalbos specialistės Onos Slivkienės teigimu, šoko ištikta moteris dar iki galo nesuvokia tragedijos masto ir jai šiuo metu labiausiai reikalinga psichologo pagalba.

„Tėvas išgyvena stresą, o mama ištikta šoko, ji dar ne iki galo suvokia, kas vyksta. Dabar labiausiai reikia psichologo pagalbos. Užblokuoti raminamaisiais vaistais tikrai nėra geras variantas. Siūliau važiuoti į ligoninę, bet reikia suprasti, kad tokiu atveju turbūt nė vienas nevažiuotume. Pabendravus su psichologu, man atrodo, ji susitvarkys su esama situacija“, – teigė O. Slivkienė.

Anot jos, tokioje situacijoje reikalinga kuo skubesnė psichologo pagalba – užsitęsus stresui žmogui darosi vis blogiau.

Vengė „piaro“

Vis dėlto rajono Savivaldybės specialistų komanda tragediją išgyvenančios šeimos sodyboje pasirodė tik ketvirtadienį, jau praėjus parai nuo vaikelio dingimo. Tiek laiko dramą ir sukrėstus suaugusiuosius stebėjo net keturi mažamečiai vaikai – dingusio berniuko sesutė ir trys to paties namo kitame gale gyvenančios šeimos atžalos.

Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Matuzevičienė aiškina, esą apie nelaimę sužinoję trečiadienį apie 16 val. Kritiniu momentu padėti dingusio mažylio tėvams specialistai neskubėjo teisindamiesi, jog esą koordinavę veiksmus.

„Mes informaciją gavome antroje dienos pusėje ir iš karto sprendėme dėl realios pagalbos suteikimo šeimai, koordinavome veiksmus. Mes tikrai turime daug darbų ir sureaguoti… Žinoma, neeilinė nelaimė ir pagalba bus teikiama“, – kalbėjo I. Matuzevičienė.

Rajono Savivaldybėje pirmąjį žinia apie nelaimę pasiekė Miežiškių seniūną Albiną Jacevičių. Jam dar apie 14 val. paskambino „Sekundės“ korespondentai.

Seniūnas tikina nepasirūpinęs iš karto į įvykio vietą siųsti psichologo, socialinių darbuotojų ar vaikų teisių apsaugos specialistų, nes pagalbos esą atsisakiusi pati mama.

„Vos tik sužinojau apie nelaimę, iš karto skambinau mamai. Siūlėme pagalbą, bet pasakė, kad nereikia, niekur nevažiuotume. Kadangi toks šurmulys, tarnybos dirba, sakau, nebevažiuokim, nekelkim šaršalo. Jei būčiau nuvažiavęs, kai kas gal būtų apkaltinęs kaip tą ministrą, kad vaidinu, „piaro“ ieškau“, – teisinosi seniūnas.

Šeima nėra nei stebimų, nei socialinės rizikos šeimų sąraše. Aušrą ir Valdą artimiausi kaimynai apibūdina kaip tvarkingą ir labai darbščią porą.

Neužčiuopė nė pėdų

Antrą parą nelaimės prislėgtą šeimą guodžianti miežiškietė Rasa Greiciūnienė sako irgi ne taip įsivaizdavusi valdininkų ir specialiųjų tarnybų darbą. Ji pati į Kunciagalos kaimą atskubėjo trečiadienį, maždaug 14 val., kai tik sužinojo prie dingusį berniuką.

Moteris pasakoja, jog nors į kiemą sulėkė gausios specialiųjų tarnybų pajėgos, realios pagalbos tragedijos ištikti tėvai sulaukė tik iš medikų.

„Suvažiavo kokios šešios policijos mašinos, dvi buvo ugniagesių, tiek pat greitosios pagalbos. Medikai tikrai savo darbą atliko. Tėvus ramino, stebėjo, vaistus ir leido, ir girdė, patarė, kaip elgtis. O pareigūnai tik pasivaikščiojo palei upę. Narai į vandenį nėrė praėjus beveik dviem valandoms, kai įvykiu pradėjo domėtis žiniasklaida“, – pasakojo R. Greiciūnienė.

Aktyviausiai į paieškas leidosi gyventojai: patys naršė sodybos aplinką, upės pakrantes, vaiko ieškojo laukuose.

Pasak Rasos, vilties, kad berniuką pavyks surasti gyvą, buvo įžiebęs pareigūnų pažadas, kad bus atsiųstas ir straigtasparnis, pritaikytas ieškoti dingusių žmonių. Tačiau laikas ėjo, o šis danguje taip ir nepasirodė.

„Oro sąlygos buvo puikios. Nesnigo, nebuvo šalta, o ir vėjo nebuvo. Matyt, ne tų žmonių vaikas dingo“, – piktinosi R. Greiciūnienė

Anot jos, net kinologai su šunimis atvažiavo tuomet, kai sodyba jau buvo išmindžiota, išvažinėta ir berniuko pėdučių nebegalėjo būti nė kvapo.

Sugraudino susivieniję žmonės

Pradėjus temti, pareigūnai paskelbė oficialią paiešką naktį nutrauksiantys. Tokiai žiniai pasklidus interneto portaluose, panevėžiečiai sureagavo žaibiškai. Padėti tragedijos ištiktai šeimai susivienijo minios jos net nepažįstančių žmonių. Internete panevėžiečiai jungėsi į grupes ir jau sutemus iš miesto į Kunciagalą pajudėjo didžiulė kolona automobilių.

„Suvažiavo daugybė mums svetimų, net nepažįstamų žmonių. Jie važinėjo po apylinkes visureigiais, visus laukus ir pakrūmes tikrino termovizoriais. Čia daugiau nei dešimties kilometrų spinduliu išnaršė, ką tik beįmanoma. Nepažįstami žmonės naktį, šaltyje ėjo vienas prie kito ir tarėsi, kur dar ieškoti, kaip dar padėti nelaimės ištiktiesiems“, – sugraudinta tokios pagalbos pasakojo R. Greiciūnienė.

Mažo berniuko per visą naktį, iki pat paryčių, ieškojo keli šimtai žmonių – dalis naršė Kunciagalos apylinkes, kiti – Miežiškius, dar dalis šukavo Nevėžio pakrantes Liūdynėje, Velžyje.

„Iki tos nelaimės nebūčiau patikėjusi, kad žmonės gali būti tokie vieningi“, – sako Rasa.

Jos teigimu, net apie 4.30 val. grįždama namo į Miežiškius pakeliui dar matė su galingais prožektoriais paupiu vaikštančius žmones.

Tragedija, anot moters, tokia mistiška, kad net sunku kelti versijas, kas mažajam galėjo nutikti.

„Juk negali taip būti, kad neliktų jokios užuominos, jokių požymių, kur link jis nuėjo. Vaikas bijodavo vandens, artyn neidavo. Gal kas jį pagrobė? Nors svetimą mašiną kaimynai tikrai būtų pamatę, čia gi niekur nebenuvažiuosi, kelias baigiasi. Bet niekas ničnieko nematė“, – stebisi R. Greiciūnienė.

Anot jos, vaikelis buvo tėvų numylėtinis – lepinamas ir prižiūrimas.

„Čia tikrai ne tas atvejis, kai tėvai nežino, ką jų vaikai veikia“, – tvirtina R. Greiciūnienė.

Padarė daugiau, nei privalėjo

Visuomenės ir berniuko artimųjų pretenzijas policija atremia tvirtindama, jog pareigūnai padarė netgi daugiau, nei numato jų pareigos.

„Pareigūnai padarė viską, ką privalėjo, ir netgi daugiau. Dalis jų ir pasibaigus tarnybos laikui nevažiavo namo, o tęsė paiešką, nors už tai niekas papildomai nemoka. Jie pernakt vaikščiojo ir ieškojo vaiko kartu su kitais“, – teigė Panevėžio VPK atstovė spaudai R. Galkauskienė.

Anot jos, logiška, kad atvykę į įvykio vietą pareigūnai nepuldinėjo ieškodami vaikelio.

„Pareigūnai įpratę esant stresinėms situacijoms mąstyti. Jie tikrai nepasiduoda emocijoms, kad pradėtų lakstyti ir ieškoti. Visiškai suprantama, kad iš karto apklausė artimuosius“, – aiškino R. Galkauskienė.

Jos teigimu, operatyviai dirbo ir ugniagesiai gelbėtojai, kurie, prieš narams neriant į vandenį, privalėjo įvertinti upės gylį, sraunumą, pasiruošti tinkamą įrangą.

Pasak policijos atstovės, Panevėžio pareigūnai dar trečiadienį kreipėsi į Policijos departamentą prašydami pagalbos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnio, pritaikyto dingusių žmonių paieškai. Tačiau, R. Galkauskienės teigimu, sraigtasparniui pakilti ir trečiadienį, ir ketvirtadienį oro sąlygos netinkamos.