Panevėžys be teatro būtų kitoks

Artėjant svarbiausiai datai – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui norisi dar kartą atsigręžti į tuo palyginti neilgu laikotarpiu gyvenusius ir kūrusius žmones, peržvelgti įsimintinus įvykius, reiškinius, datas.

Domintis šimtamete Panevėžio istorija akys neišvengiamai kryps į vieną svarbiausių miesto kultūros centrų –valstybinį dramos teatrą.

Kovo 15 dieną sukaks 77 metai, kai žiūrovai pamatė pirmąjį Panevėžio dramos teatro spektaklį.

Tad ta diena, kai 1941-aisiais naujam kolektyvui paskirtame pastate Respublikos gatvėje buvo parodyta premjera, ir yra oficiali Panevėžio dramos teatro įkūrimo data.

Dabar jau vargiai sutiksi žmonių, mačiusių ir gerai atsimenančių pirmąją premjerą, pagal N. Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotą spektaklį „Sidabrinis slėnis“. Nebėra nei režisieriaus, nei aktorių, nei daugumos kitų prie šio spektaklio dirbusių žmonių.

O anuomet parodytas spektaklis visiems padarė nemenką įspūdį. Ir publika, ir spauda iš karto įvertino teatro išskirtinumą, nepaprastą jaunųjų aktorių užsidegimą, nuoširdumą.

Rašyta ir kalbėta: „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena.“

Apie pirmuosius teatro žingsnius – pastatymus, aktorius, įvertinimus ir dabar žino bene kiekvienas Panevėžio teatru, Juozo Miltinio kūryba besidomintis žiūrovas.

Daug istorijų apie tai papasakota, gausiais prisiminimais dalytasi, straipsnių, net knygų prirašyta.

Nepamirštos ir dar kelios svarbios datos: 1940 metų lapkričio 18-oji, kai LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, leidusį Jonui Sakui įkurti ir vadovauti dramos teatrui Panevėžyje.

Buvo paskelbta režisierių atranka ir ją sėkmingai įveikęs Juozas Miltinis 1940 metų gruodžio 1 dieną, su grupe aktorių, priklausiusių Kauno Darbo rūmų teatro studijai, atvyko į Panevėžį.

Nuo pirmųjų spektaklių pradėjęs auginti meistriškumo medį ir tiesti kelius į sėkmę, Panevėžio teatras netrukus tapo įdomus ne tik panevėžiečiams. Juo domėtasi, jis vertintas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje ir ne tik joje.

Teatro istorija puikiai žinoma ir neseniai prie šios įstaigos vairo stojusiems naujiesiems vadovams – direktoriui Leonui Blėdžiui ir meno vadovui Andriui Jevsejevui.

Nuo 2017-ųjų jie pradėjo rašyti savąją istoriją, kuria, tikimės, domėsis, skaitys, nagrinės jau kiti – po ilgų dešimtmečių atsivertusieji šių dienų teatro istorijos metraštį.

Planai gražūs ir dideli – jaunieji vadovai yra pasirengę grąžinti Juozo Miltinio dramos teatrą į šalies profesionalaus meno institucijų lyderių gretas. Pastaruoju metu daugiausia tik skandalais garsėjusiam teatrui jau laikas, pasak A. Jevsejevo, susigrąžinti savo gerą vardą.

J. Miltinio dramos teatro vadovai planuoja per penkerius metus parodyti 30 naujų spektaklių, pastatytų pagal lietuvių bei užsienio autorių kūrinius. Tarp jų bus keturi spektakliai vaikams.

Šlovingasis periodas

Teatro, kaip ir kitų įstaigų, gyvavimas, jo sėkmė daug priklauso nuo vadovų pozicijos, sugebėjimų, galimybių ir norų. Panevėžio teatras, pradėjęs kelią kaip vieno talentingo menininko, ryškios asmenybės teatras, vėliau buvo patekęs į įvairias situacijas.

Be J. Miltinio, Panevėžio teatro vadovais buvo ir Vaclovas Blėdis, ir Donatas Banionis, Rimantas Teresas, Romualdas Vikšraitis, Linas Marijus Zaikauskas ir kiti.

Nuo 2017 metų prie vairo stojus puikiai teatro virtuvę žinančiam V. Blėdžio sūnui L. Blėdžiui, tikimasi gražių ir prasmingų permainų. Naujasis teatro vadovas ne tik iš knygų ar užrašų žino kelią, kuriuo ėjo teatras.

Prieš žvelgiant į ateities perspektyvas, praeities pamiršti nevalia – jos klaidos ir pasiekimai puikios pamokos jauniems vadovams.

Žinoma, kad Panevėžio teatro veikla yra skirstoma į kelis periodus. Pirmasis, žinoma, pati pradžia – nuo įkūrimo iki 1954-ųjų. Tuomet buvo renkama trupė, įkurta studija. Beje, Panevėžio dramos teatras buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio teatras-studija Lietuvoje.

Laikai buvo sudėtingi, tad teatro vadovui teko atsakingai rinktis repertuarą, laviruoti tarp sovietinės dramaturgijos ir iš tikrųjų vertingų kūrinių. Pokario metais teatras privalėjo kurti tik, kaip tuomet suprasta, „aukšto idėjinio meninio lygio“ spektaklius. Bet J. Miltinis siekė, kad aktorių vaidyba nusvertų tekstų deklaratyvumą ir politinį atspalvį.

Tuo metu pastatyta nemažai lietuvių dramaturgų – Kazio Binkio, Antano Vienuolio ir kitų bei pasaulinės klasikos kūrinių autorių pjesių.

Bet ne viskas valdžiai tiko. Tad 1954 metų vasarį LTSR kultūros ministras A. Gudaitis-Guzevičius, įžvelgęs netinkamas kūrybos gaires, atleido J. Miltinį iš teatro vadovo ir vyriausiojo režisieriaus pareigų. Tuomet jo darbus tęsė ištikimi mokiniai – J. Alekna, V. Blėdis. Tačiau jiems nori nenori repertuarą teko itin gausiai papildyti sovietinės dramaturgijos pavyzdžiais. Vis dėlto sugebėta pastatyti ir H. Ibseno, Bomaršė, E. de Filipo dramas.

Permainos netruko ir vėl ateiti. 1959 metais J. Miltiniui buvo leista grįžti į teatrą. Nuo tada jis vadovavo iki 1980 metų.

Tai buvo šlovingasis teatro periodas. Daugelis dar prisimena tuos laikus, kai į Panevėžio teatrą patekti būdavo ne taip ir paprasta, norinčiųjų pamatyti jame rodomus spektaklius buvo tūkstančiai.

Nedidelio sovietinės Lietuvos miesto teatro scenoje buvo pastatyti garsiausi pasaulinės dramaturgijos šedevrai – V. Šekspyro, V. Borcherto, F. Diurenmato, A. Strindbergo, Sofoklio pjesės.

„Panevėžys tapo išskirtiniu teatrinės traukos centru visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Originalus ir talentingas, nenuspėjamo charakterio, demoniškos prigimties menininkas ir sparčiai garsėjanti jo vadovaujama aktorių trupė gerokai sudrebino visą teatro aplinką, nepabūgo politinės ir vykdomosios valdžios gniaužtų, o gandas apie panevėžiečių spektaklius pasklido po visą Europą“, – rašoma teatro istorijoje.

Be Juozo Miltinio

Toks garsus teatras nusipelnė ir naujų rūmų. 1967 metais tuometėje Lenino, o dabar Laisvės aikštėje iškilo naujas modernus teatro pastatas. Turbūt kiekvienas panevėžietis žino, o dažnas ir atsimena, kad ant teatro pastato Lietuvos atgimimo metais buvo iškelta bene pirmoji trispalvė mieste. Vėliava nuolat plevėsuoja ir dabar, nors per tą laiką teatre įvyko daugybė permainų.

Visagalis laikas diktuoja savo taisykles. 1980 metais, pastatęs A. de Musse „Žibintą“, teatro įkūrėjas ir jo šlovės įkvėpėjas J. Miltinis su šia įstaiga atsisveikino. Jau po jo mirties, 1995 metais Panevėžio dramos teatrui buvo suteiktas Juozo Miltinio vardas ir teatrą toliau bandyta vesti pagal įkūrėjo priesaką: „Neieškokit laikino, ieškokit amžino.“

O tuomet, kai režisierius ir mokytojas pasitraukė iš teatro, jo mokiniai nutarė naujų vadovų nekviesti ir eiti tomis pačiomis, jau pramintomis pėdomis. Kolektyvo vadovu paskirtas Donatas Banionis juo dirbo iki 1988 metų. Repertuaras buvo parenkamas toks, kad galėtų vaidinti būtent Panevėžio dramos teatro išugdyti aktoriai, o režisuoti imdavosi V. Blėdis, G. Karka, D. Banionis.

Netrukus į aktorių trupę įsiliejo nauja aktorių banga: Valerijus Jevsejevas, Rimantas Teresas, Rimantas Jovas, Ligita Kondrotaitė, Laura Martinonytė, Laimutis Sėdžius, Vyrautas Kupšys ir kiti.

Skaitant garsių Panevėžio teatro aktorių pavardes nesunku suprasti, kad ir naujajam meno vadovui teatras puikiai pažįstamas. A. Jevsejevas šio teatro aktoriaus sūnus.

Savo puslapį į teatro istoriją įrašė ir režisierius Saulius Varnas, ir 1996–2010 metais teatrui vadovavęs aktorius ir režisierius Rimantas Teresas. Jo sudarytame repertuare yra ir klasikinės, ir šiuolaikinės tiek užsienio, tiek nacionalinės dramaturgijos pavyzdžių.

Teatras atkreipia dėmesį, kad naujieji laikai subrandino ir naują, šiandien teatre dirbančią aktorių kartą: Albinas Kėleris – Auksinio scenos kryžiaus laureatas, Regina Kairytė, Eleonora Koriznaitė, Asta Preidytė – Auksinio scenos kryžiaus laureatė, Petras Kežys, Laimutė Mališauskaitė, Julius Tamošiūnas.

Paminklas įkūrėjui

J. Miltinio Panevėžys nepamiršo. Ir dabar, daugiau kaip dvidešimčiai metų po jo mirties praėjus, kiekvienas, vaikščiojantis po miesto centrą ar einantis pažiūrėti spektaklio, susiduria su prie teatro jaukiai įsitaisiusia jo figūra.

2007 metų spalio mėnesį po įvairių nesusipratimų, teismo maratonų paminklas režisieriui J. Miltiniui pagaliau buvo atidengtas. Paminklo autorius skulptorius Regimantas Midvikis yra sakęs, kad tik po ilgų ieškojimų jam gimė mintis įamžinti režisierių sėdintį ir mąstantį tuščioje scenoje.

Susirinkusieji į paminklo atidengimo ceremoniją džiaugėsi, kad po daugybės ginčų, nuomonių, konkursų J. Miltinio šimtųjų gimimo metinių proga paminklą Panevėžyje prie dramos teatro pagaliau pavyko pastatyti.

Paminklo atidengimo iškilmėse aktorius Algirdas Paulavičius susirinkusiesiems paskaitė Maestro laiškų, rašytų 1931 metais iš Paryžiaus į Kauną draugui Petrui Karužai, ištraukų. Draugui išsakytuose apmąstymuose jaunasis J. Miltinis jau kalba apie pasiryžimą gyventi tik dėl meno, puoselėjamą idėją visada ieškoti ir siekti tobulumo.

Tuometis J. Miltinio dramos teatro vadovas Rimantas Teresas vylėsi: „Tebūnie šis paminklas naujas istorijos puslapis – Maestro šiandien vėl suvienijo mus visus.“

Vos prieš porą metų, 2016-ųjų kovą, Juozo Miltinio dramos teatras minėjo 75 metų veiklos sukaktį. Iškilmės buvo nemenkos – suburti esami ir buvę darbuotojai, teatralai iš Lietuvos ir užsienio valstybių, garbingi svečiai.

„Galima pavydėti miestui, kurį išgarsino ne mūšiai, ne didikai, o teatras. Taip atsitiko su Panevėžiu.

Čia išaugo Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis ir kiti žymūs aktoriai. Tai buvo visuma, pavadinta Juozo Miltinio dramos teatru“, – sveikinimo kalbą sakė tuometis Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius.

Greitai lekiantys metai netrukus atves teatrą prie 80-osios įkūrimo sukakties minėjimo. Koks tuo metu bus Panevėžio teatras, priklauso ir nuo naujųjų jo vadovų.

Prieš pradėdamas naują teatro etapą meno vadovas A. Jevsejevas sakė: „Reikia suprasti, kad tai bus ne Blėdžio, ne Jevsejevo ir net ne Miltinio, o Panevėžio teatras. Tikimės, kad kolektyvas padės sukurti tokį teatrą, kokio norime visi. Tiesa, visiškai išvengti konfliktinių situacijų neįmanoma, nes teatre daug skirtingų pasaulėžiūrų, asmenybių, charakterių. Bus visko, bet norisi, kad aistros virtų kūrybiniame procese, o ne aplink jį. Tad teatro darbuotojus norime paversti savo bendrininkais, kad visiems būtų lengviau judėti bendro tikslo link“.