Vakar šimtametė panevėžietė Marija Noreikaitė nustebo išvydusi atėjusius jos pasveikinti “Sodros” atstovus ir gausų būrį žurnalistų. Senolė širdingai dėkojo susirinkusiesiems, o įteikto sveikinimo tekstą mėgino perskaityti su didinamuoju stiklu. Daug vargų ir likimo smūgių iškentusi moteris nors ir negali pasigirti puikia sveikata, tačiau artimųjų dėmesys ir šiluma ją supa kiekvieną dieną, tad šimtametė tikino esanti laiminga.
Skaityti mokė tėvas
1905-ųjų sausio 5-ąją Pasvalio rajono Vienažindžių kaime gimusi M.Noreikaitė dabar gyvena dukterėčios Emilijos Janeliūnienės namuose. Prastai matanti ir jau pusmetį nevaikštanti senolė vis dar stebina aplinkinius mėgindama paskaityti laikraštį. Pasiėmusi didinamąjį stiklą šimtametė skaito naujienas ir neretai nusispjauna išvydusi apsinuoginusios moters nuotrauką ar perskaičiusi jai nepatikusį straipsnį.
Kaip “Sekundei” sakė senolę prižiūrinti E.Janeliūnienė, šimtametė dėkinga tėvui už suteiktas žinias, nes mokyklos ji pati negalėjo lankyti. “Jos tėvas buvo puikus žmogus, daug žinantis, mokantis skaityti bei rašyti, tad visas žinias jis perdavė savo vaikams, – pasakojo E.Janeliūnienė. – Jis dirbo eiguliu Palinkuvės dvare. Kadangi jo žmona buvo ligota, tad daug rūpesčių jam teko. Tris vaikus auginęs vyras labai norėjo visus išleisti į mokslą, bet prasidėjo karas ir teko atsisakyti tos minties. Labai sunku buvo nupirkti drabužių, avalynės, tad jis pats ėmėsi mokyti vaikus”. Už tai M.Noreikaitė tėvui labai dėkinga ir tikino, kad tai didžiausia jos tėvo dovana, nes vaikai tapo raštingi.
Šimtametė puikiai prisimena tuos laikus, kai su broliu Juozu ir seserimi Uršule sunkiai gyveno. “Kai po karo sunyko Palinkuvės dvaras, eigulys niekam nebuvo reikalingas, tad visa šeima persikraustė į Joniškėlį. Ten Marijai teko melžti 15 karvių, o už darbą per mėnesį gaudavo tik 5 litus ir šiek tiek pieno. Sunkus buvo jos gyvenimas, nes pablogėjus tėvų sveikatai teko jais rūpintis ir daug dirbti. Manau, kai jie mirė, tetai buvo lengviau”, – kalbėjo E.Janeliūnienė.
Mėgo gėles ir knygas
Šimtametės dukterėčia prisimena, kad žmonės mylėjo jos tetą. “Ji buvo sąžininga, dievobaiminga, tad ją supo daug žymių žmonių – gydytojų, vaistininkų. Kiek pamenu, ji niekada neatsisakydavo padėti, todėl žmonės tetą vadino geros sielos moterimi”, – sakė “Sekundės” pašnekovė. Aplinkinius senolė stebino ir savo pomėgiais. “Ji viską darė su meile ir užsispyrimu, o kai sveikata pablogėjo, stengiasi bent jau patarti. Dar visai neseniai ji ateidavo į balkoną, kuriame auginu įvairius augalus, ir su didinamuoju stiklu apžiūrėdavo kiekvieną daigelį”, – šypsodamasi prisiminė šimtametės dukterėčia. Ir gyvendama kaime, ir atvykusi į Panevėžį M.Noreikaitė neatsispirdavo knygoms. Dabar jau daugelis jų išdalytos, tačiau moteris dažnai skaitė lietuvių autorių knygas. E.Janeliūnienė taip pat džiaugėsi išsaugojusi dar 1961-aisiais išleistą ir tetos padovanotą knygą “Lietuva – šalis gražioji”.
M.Noreikaitė turėjo daug įvairių pomėgių, tad artimieji vis dar klausia senolės patarimų. “Ji vis aiškina, kad kiekvieną darbą reikia padaryti iki galo, ir mielai pataria, kaip skaniau išvirti uogienę, geriau sutvarkyti grybus ar paruošti mėsą. Ji viską prisimena, tad patarimai dažnai būna itin vertingi”, – sakė šimtametės dukterėčia.
Išmeldė Dievo
Itin dievobaiminga senolė nebegali nueiti į bažnyčią, tačiau artimieji dažnai girdi ją besimeldžiančią ar dėkojančią Dievui už ilgą gyvenimą. “Ji labai pasitiki Aukščiausiuoju, tad sakome, jog ji ir gražią senatvę išmeldė. Anksčiau dar nuvesdavome tetą į bažnyčią, bet jau keletą metų kviečiame kunigą į namus. Jis lankosi prieš Kalėdas ir Velykas, o kartais pakviečiame, kai senolė užsimano prieiti išpažinties”, – tikino moteris. Ji prisimena, kad teta nuo mažens melsdavosi ir vaikščiodavo į bažnyčią, nors atstumas buvo nemenkas. “Kai ji dirbo Joniškėlyje, veterinarijos ligoninėje, į Dievo namus su mano mama eidavo beveik kilometrą, tačiau tai nebūdavo kliūtis. Ji Dievo meldė sveikatos, buvo tvarkinga, nuoširdi, pasirengusi kitam padėti, tad galbūt dėl to Aukščiausiasis jai suteikė gražią senatvę. Tetai nereikia gyventi vienai ar senelių namuose, ji apsupta mylinčių žmonių”, – sakė moteris.
Senolė itin džiaugiasi sulaukusi artimųjų dėmesio. Ji stebėjosi, kad per 100 metų jubiliejų susirinko daug giminaičių. Sveikinimo sulaukė ir iš Rygoje gyvenančios augintinės Jūratės, su kuria bendravo daugelį metų. “Jūratė buvo Joniškėlio valsčiaus sekretoriaus dukra. Jos susipažino prieš daugelį metų ir kartu iškentė daug vargų. Galima sakyti, kad mano teta Jūratę užaugino. Nors dabar jas skiria atstumas, tačiau teta per visas šventes sulaukia iš draugės sveikinimų, o kartą per metus – ir vizito”, – džiaugėsi E.Janeliūnienė.
Kol galės, rūpinsis
Jau 14 metų tetą prižiūrinti E.Janeliūnienė neslepia, kad kartais pavargsta rūpindamasi šimtamete. Jau pusmetį nevaikštanti senolė dažnai sukelia nepatogumų, tačiau ją supantys artimieji myli ir gerbia šimto metų sulaukusią giminaitę. “Sunkiausia, kai reikia senolę išmaudyti. Dviese vos nunešame ją į vonią, tačiau kol sveikata leidžia, galime ja rūpintis. Niekada neatiduotume jos į senelių namus, nes manau, kad ten jai nebūtų gera. Tokie namai skirti tik tiems, kurie neturi artimųjų. Kol galėsime, ja rūpinsimės ir suteiksime geriausias sąlygas, – tikino šimtametės dukterėčia. – Nors tetos organizmas silpsta, tačiau kol kas nereikia intensyvios gydytojų priežiūros. Ji puikiai valgo, o kartais dar ir pasikalbame. Norėdama pabendrauti turiu garsiai rėkti tetai į ausį, dažnai net paskausta gerklė, tačiau ji yra mūsų giminaitė, tad dėl jos galima ir pasistengti”.
Panevėžio skyriaus “Sodros” direktorė Gražina Ona Ščerbickienė džiaugėsi, kad mieste yra nemažai šimto metų sulaukusių žmonių. “M.Noreikaitė – pirmoji mūsų pasveikinta senolė, tačiau tikiuosi, kad tai taps tradicija. Žinau, kad kovo mėnesį net šeši miestiečiai sulauks garbingo amžiaus, tad tikiuosi, kad juos galėsime pasveikinti, – sakė G.O.Ščerbickienė. – Džiugu, kad artimieji taip stropiai prižiūri senolę, nes manau, kad rūpestis ir yra ilgaamžiškumo priežastis”.
Neringa Sirtautienė
tel. (8-655) 04728 neringa@sekunde.com
