10 dešimtmečių Lietuvoje ir Panevėžyje (II dalis)

Nuo 1918 metų vasario 16-osios praėjo dešimt permainingų Lietuvos dešimtmečių. Vienus žymėjo tautinis pasididžiavimas, pakylėjimas ir viltingas žvilgsnis į priekį, kitus ženklino išdavystės, okupacijos ir tremties baisumai. Tamsą keitė šviesa, juodą – balta. Dešimtmečius, atvedusius į Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, dabar galima įvertinti istorijos ir dabarties požiūriu. Apžvelgdami dešimties dešimtmečių svarbiausius šalies ir Panevėžio įvykius bei įdomias to meto detales, istorijos pėdsakais sekame iki šių dienų. Kad galėtume, įvertinę valstybę kūrusių ir Nepriklausomybę nešusių kelių kartų pasiekimus bei patirtį, kurti dabartį ir ateitį.

1968–1978 m. Maištingasis dešimtmetis

Tai dešimtmetis, kai dalis pasaulio prilipę prie televizorių ekranų ste­bėjo, kaip pirmasis žmogus – JAV astronautas Neilas Armstrongas – išsilaipino Mėnulyje. Panevėžys tuo metu bandė susidoroti su plėtros iššūkiais. Sparčiai statantis pramo­nės gigantams ir augant gyventojų skaičiui, miestui reikėjo gerai išplė­totos infrastruktūros – švietimo įstaigų, gatvių, gyvenamojo būsto, tad pastatai mieste dygo vienas po kito. Deja, poreikio nepavyko patenkinti. Ilgametis miesto vado­vas Bronius Kačkus pamena, kad buvo laikas, kai mieste gyventojų pagausėdavo pusketvirto tūkstan­čio. Nors švietimo įstaigos tą de­šimtmetį mieste statytos masiškai, tačiau užpildytos tiek, kad dirbo dviem pamainomis. Būta ir taip, jog kai kurioms teko darbuotis net trimis pamainomis. Problema buvo ir darželių trūkumas.

1971 metais jau kalbėta apie Klai­pėdos g. gyvenamojo mikrorajono statybą, tuo laiku statytas Žemaičių g. kvartalas, statybos vyko ir kitose miesto vietose.

Pradėti panevėžiečių pamėgtos Senvagės tvarkymo darbai.

Šis dešimtmetis laikomas Pa­nevėžio dramos teatro klestėjimo laikotarpiu. Maestro Juozo Miltinio kuriamas teatras subrendo, tapo kultūros etalonu. Į naujame, dažais dar kvepiančiame pastate įsikūrusį Panevėžio dramos teatrą žmonės žiūrėti spektaklių suvažiuodavo net iš tuomečio Leningrado, Maskvos, Rygos, Talino.
Visos šalies kultūros gyvenime tą dešimtmetį stebimas proveržis – ma­siškai lankomi teatrai, spektakliuose buvo užslėpta valdžios kritika su laisvės prieskoniu. Tai buvo laikas, kai rašytojai bei menininkai, net ir atiduodami duoklę ideologijai, ėmė naudoti metaforas, užuominas, kalbėti Ezopo kalba tokiu būdu išreikšdami kritišką požiūrį į sovietinę ideologiją.

Daugelis vyresnio amžiaus pa­nevėžiečių pamena ir kitą miesto akcentą – Respublikos gatvėje vei­kusius karininkų namus, garsėjusius šokių vakarais.

Šis dešimtmetis Lietuvoje pasižy­mi neeiliniais įvykiais. 1970 metų ru­denį tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai užgrobė keleivinį lėktuvą ir privertė nuskraidinti į Turkiją. Tai buvo pirmieji asmenys, užgrobę lėk­tuvą ir juo pabėgę iš Sovietų Sąjun­gos. Per užgrobimą žuvo stiuardesė, o dar keli įgulos nariai sužeisti. Turkai nepakluso sovietų reikalavimams išduoti Brazinskus. Tėvas ir sūnus kurį laiką sėdėjo šios šalies kalėjime, o vėliau persikėlė už Atlanto.

Po maždaug mėnesio žvejybinio laivo radistas Simas Kudirka nesė­kmingai siekė JAV politinio prieglobs­čio. Per JAV ir Sovietų Sąjungos žve­jybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, radistas perėjo į amerikiečių laivą ir pasiprašė prieglobsčio. Deja, jis buvo prievarta grąžintas sovietams, o tokius amerikiečių veiksmus pasmerkė JAV visuomenė, lietuviška JAV spauda. Vyko net protesto demonstracijos. S. Kudirka tapo kovos dėl Lietuvos lais­vės simboliu. Sovietai jį apkaltino tė­vynės išdavimu ir nuteisė kalėti, tačiau po kelerių metų JAV administracijos pastangomis iš kalėjimo jis išleistas ir išvyko gyventi už Atlanto – mama turėjo JAV pilietybę.

Po poros metų pogrindyje pasiro­dė Lietuvos katalikų bažnyčios kro­nika, informavusi apie tikrąją padėtį Lietuvoje, tikinčiųjų persekiojimus Sovietų Sąjungoje. Užgniaužti jos žodžio sovietams nepavyko.

1972 metų gegužę dėl Lietuvos laisvės susidegino Romas Kalanta. Toks jo poelgis Kaune sukėlė po­litines demonstracijas ir mitingus. Akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, įkalinami ir pan.

Maištingų įvykių netrūko ir pasaulyje. 1969 metais JAV įvyko Vudstoko festivalis, palikęs gilų pėd­saką roko muzikos istorijoje, atspin­dėjęs hipių epochos nuotaikas. Šaliai kariaujant Vietname, daugelis ameri­kiečių tam priešinosi. Vudstokas tapo pacifistinio judėjimo simboliu.

1978–1988 m. Kalasi laisvės daigai

Praeito amžiaus devintasis dešim­tmetis – pramonės klestėjimo metas sovietinėje Lietuvoje. Visgi nepaisant intensyvios naujų mo­dernių daugiabučių kvartalų, meno kultūros įstaigų, parduotuvių ir kitų miesto objektų statybos, lietuvių širdyse ima rusenti pasipriešinimo jausmai. Jis tampa vis viešesnis ir atviresnis – svarbesnis tampa lietuvybės, tautinių papročių ir tradicijų puoselėjimas.

1978 m. pogrindyje susikuria Lietuvos laisvės lyga. Jos nariai ima leisti antisovietinę literatūrą ir skatinti gyventojus siekti Lietuvos valstybingumo, ugdyti jų tautinę, religinę, politinę savimonę.

1978 m. kunigai Jonas Kaunec­kas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, kuris, be tikybos gynimo, pasisakė ir už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. 1982 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas birželio 14-ąją paskelbė Baltijos laisvės diena.

Plintant pilietiškumo užuo­mazgoms, nesnaudė ir sovietinės valdžios propaganda. Ji turėjo padėti ne tik sovietizuoti žmonių mentalitetą, bet ir sunaikinti bet kokias religines, demokratines apraiškas. Tautinio išsivadavimo kovotojų veikla dėl KGB perse­kiojimų ir represijų buvo ribota, jų nepriklausomybės atkūrimo idėja žinoma gana siauram žmonių ratui. Tad dauguma Lietuvos žmonių augino duoną, tiesė kelius, statė namus, mokyklas ir fabrikus, siekė būti gerais savo darbo specialis­tais, stengėsi susikurti normalias egzistencijos sąlygas, o valdžia visomis išgalėmis liaupsindavo patogų ir užtikrintą gyvenimą. Dar ir dabar galima išgirsti, kad prie sovietų visi turėjo būstus, darbus, o bandelė kainavo tik tris kapeikas.

Iš dalies tai nebuvo tik prama­nai. Panevėžys jau per du dešim­tmečius iki tol sparčiai vystėsi kaip stambios pramonės miestas. Nuo šeštojo dešimtmečio čia gyventojų padaugėjo dvigubai ir aštuntajame dešimtmetyje mieste gyveno dau­giau nei 100 tūkst. žmonių.

Plėtėsi ir miesto teritorija, iš­augo gyvenamųjų namų kvartalai. 1978-aisiais parengtas Radviliškio gatvės kvartalo techninis projektas, Pilėnų kvartalo projektas. Dar po poros metų pradėtas statyti Kniau­diškių g. gyvenamasis rajonas.
1979 m. Panevėžyje duris atvėrė kino teatras „Versmė“ (dabartinis Muzikinis teatras), 1985-aisiais iš­dygo Muzikos mokykla, 1987 m. – teismo rūmai ir „Ekrano“ kultūros namai (dabartiniai Bendruomenių rūmai).

Visu pajėgumu dirbo ir pane­vėžiečius bei kitų rajonų gyven­tojus maitino pramonės gigantas „Ekranas“. 1978 jame buvo pradėti gaminti spalvoto vaizdo kineskopai – pagrindinė šios gamyklos pro­dukcija. Nuo to laiko kineskopai sparčiai paplito užsienyje.

Dirbo cukraus fabrikas, veiklą plėtė stiklo fabri­kas. Pastaroji gamykla išugdė ne vieną rimtą menininką. Tačiau jų kūrybą tuomet varžė sovietmetis – menininkai puošė valstybines įs­taigas, Santuokos rūmus, ligonines, mokyklas, darželius. Taip stengtasi įrodyti, kad TSRS vadovai labai rūpinasi gražiomis paprastų žmonių gyvenimo sąlygomis.

Panevėžyje esanti Respublikos gatvė aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo tapusi miesto Brodvėjumi. Čia kultūra virė teatre, kino salėje „Raketa“, kavinėse. Vie­tiniai šią gatvę buvo praminę „špa­cyriumi“. Čia stovėjo ir prekybos gigantas „Klevas“. Prieš šventes panevėžiečiai tiesiog užplūsdavo žaislų parduotuvę „Saulutė“.

Neatsipalaiduoti ir nepamiršti, kieno dėka visas tas „gėris“, vertė Lenino aikštė su pačiu idėjiniu vadu.
1985 m. į Sovietų Sąjungos politikos viršūnę įžengė Michailas Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją „perestroiką“ – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė.

„Perestroikos“ nuotaikos pa­siekė ir Lietuvą. Iš pogrindžio ėmė garsiau veržtis raginimas siekti nepriklausomybės. 1988 m. įvyko antitarybinis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tais pa­čiais metais susikuria Lietuvos Per­sitvarkymo Sąjūdis, siekęs didesnio Lietuvos savarankiškumo, o vėliau ir nepriklausomybės. Legalizuota Lietuvos Trispalvė.

Visa Lietuva kilo Atgimimui.

1988–1998 m. Laisvės egzaminas

Paskutinį praėjusio amžiaus dešim­tmetį Lietuvą laiko svarbiausią – laisvės ir pilietiškumo – egzaminą.
Nepriklausomybės priešaušryje, 1988-aisiais, susikūręs visuomeni­nis judėjimas – Lietuvos Persi­tvarkymo Sąjūdis pažadino tautą vaduotis iš sovietinės priespaudos ir nulėmė ne vien mūsų valstybės likimą.

1988–1989 metais pasipylę įvairūs susibūrimai, piketai, akcijos sutraukdavo minias žmonių, anks­čiau į mitingus ėjusių prievarta.
Šis laikotarpis ne veltui vadi­namas dainuojančia revoliucija: patriotines dainas traukė nuo se­nelio iki vaiko.

1988-ųjų spalio 21-ąją Panevė­žyje, ant J. Miltinio dramos teatro suplevėsavo Trispalvė.

1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją trijų Baltijos valstybių gyventojai rinkosi į Baltijos kelią. Tai – vienas didin­giausių modernios Lietuvos istori­jos epizodų, kai lietuviai, latviai ir estai susikibę už rankų sustojo į 600 km nusidriekusią žmonių grandinę, taip pranešdami pasauliui, kad yra pasiruošę taikiai kovoti dėl nepri­klausomybės.

Iki šiol nėra konkrečiai žino­ma, kiek žmonių dalyvavo Baltijos kelyje: skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją. Manoma, kad ši akcija subūrė 700 000 žmonių Estijoje, 500 000 Latvijoje ir 1 000 000 Lietuvoje.

Dar po metų, 1990-ųjų kovo 11-ąją, Lietuva atvertė naują savo istorijos puslapį. Lietuvos Respu­blikos Aukščiausioji Taryba pasi­rašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valsty­bės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Ir tuojau pat Sovietų Sąjunga nusprendė pamokyti nepaklus­niąją, laisvės įkvėpusią išsišokėlę ir susigrąžinti Lietuvą paskelbusi ekonominę blokadą. Akimirksniu sustojo degalų ir dujų, įvairių prekių tiekimas. Lietuvoje ėmė strigti dujas ir mazutą naudojančių gamyklų darbas, trūkstant benzino degalinėse nusidriekė kilometrinės eilės automobilių. Parduotuvėse trūko būtiniausių prekių: maisto, elektros lempučių, skalbimo milte­lių, net muilo, tualetinio popieriaus – Lietuva į nepriklausomybę atėjo tuščiomis lentynomis. Ekonominė blokada truko daugiau nei 70 dienų.

Tuo metu, kai Baltijos šalyse dvelkė laisvės vėjas, Sovietų Są­junga išgyveno gyvybiškai pavo­jingą krizę. Žmonės nustojo tikėti marksizmo-leninizmo idėjomis, daugybę dešimtmečių diegta ide­ologija, valdžia ėmė nebesuvaldyti visuomenės.

Lietuvos nepriklausomybė buvo tas lakmuso popierėlis, kuris rodė, į kurią pusę juda visa visuomenė, stimuliavo įvykius visoje didžiulėje imperijoje. Ypatingą vaidmenį isto­rijos grandinėje suvaidino kruvinie­ji Sausio 13-osios įvykiai.

Konservatyvūs režimo šalinin­kai ėmė kaltinti Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą neužgniaužus Baltijos šalių revoliu­cijos, nulėmusios Sovietų Sąjungos griūtį.

Į laisvę Lietuva ėjo per kraują, vargą, bet bebaimė, jėgų semdama­si iš protėvių dainų.

Laisvėje jos laukė naujas iš­šūkis – prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų. Prasideda laukinė privatizacija, į paviršių ištraukusi žemuosius instinktus – gobšu­mą, savanaudiškumą. Tame fone Panevėžyje suklesti nesuvaldytas kriminalinis pasaulis, Aukštaitijos sostinei ilgam prilipdęs lietuviško­sios Čikagos etiketę.

1998–2008 m. Istorinio lūžio metai

Simboliška, kad šį dešimtmetį pra­dėjo ir baigė ekonomikos krizė, išbalansavusi ekonominį ir socialinį Lietuvos gyvenimą. 1998-aisiais Rusijos krizė mūsų šaliai smogė itin skausmingai. Nors Lietuvos bankas ramino, kad krizė nepaveiks Lietu­vos pinigų sistemos, tačiau realybė buvo kiek kitokia. Skaudžiausiai krizės padarinius patyrė Lietuvos statybininkai ir vežėjai. Lietuvos verslininkams, praradus Rytų rinkas, reikėjo persiorientuoti, ieškoti kelių į Vakarus, pirmiausia – į Europos valstybes. Tuo metu Lietuvos Vy­riausybę spaudė bankų indėlininkai, reikalaujantys kompensuoti rubli­nius indėlius. Įsisukęs privatizavimo konvejeris į privačias rankas perlei­do daugiau kaip du šimtus svarbių valstybės objektų – nuo Lietuvos telekomo iki Lietuvos viešbučio, tačiau, nors šiek tiek pavyko padi­dinti valstybės stabilumą, deficitinis valstybės biudžetas už juos negavo nė septynių šimtų milijonų.

1998-uosius Lietuva pasitiko išrinkdama naują prezidentą. Sausio 4-ąją šalies vairą tauta patiki Valdui Adamkui.

2000 m. Lietuva gyveno sporto ritmu: Sidnėjaus vasaros olimpiado­je laimėtas dvigubas auksas, triguba bronza, sudainuotas naujas himnas „Trys milijonai“ ir tik per plauką nelaimėtos krepšinio rungtynės su JAV rinktine, sudaryta iš NBA žvaigždžių. 2001-aisiais, prade­dant naują tūkstantmetį, Lietuvoje gyveno 3 483 972 žmonės – tokį gyventojų skaičių nustatė pirmasis gyventojų surašymas.

2004-uosius galime vadinti istorinio lūžio metais, nes būtent tada buvo įgyvendinti svarbiausi per visą nepriklausomybės lai­kotarpį tikslai – Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos narė. Tais pačiais metais lietuviai gavo naujo pavyzdžio asmens tapatybės korteles ir vairuotojo pažymėjimus. Moterys, nepageidaujančios, kad aplinkiniai žinotų, ištekėjusi ji ar ne, galėjo rinktis neutralią savo naujos pavardės galūnę.

Taip jau sutapo, kad į Europos Sąjungą 2004-aisiais įstojome su savotišku kraičiu. Pirmą kartą Europoje įvyko apkaltos procesas, pasibaigęs pre­zidento Rolando Pakso nušalinimu iš užimamų pareigų. Tačiau nauji šalies vadovo rinkimai pamažu vėl grąžino valstybės gyvenimą į įprastas vėžes – prezidentu an­trai kadencijai žmonės išrinko V. Adamkų.

Labai mažai trūko, kad jau 2007- ųjų pradžioje Lietuva taptų pirmąja Baltijos šalimi, įsivedusia eurą. Deja, atėjusi krizė sujaukė visus planus. Sprogus nekilnojamojo turto bur­bului, daug jaunų šeimų liko su didžiulėmis bankų paskolomis, o naktinės mokesčių reformos dar labiau apkarpė žmonių pajamas.

Panevėžiui šis dešimtmetis ne­buvo lengvas. 1999 m. sausio pabai­goje prie savo namų buvo nušautas Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika. Šis brutalus nusikaltimas supurtė visą visuomenę.

Panevėžys nuolat mirgėjo kri­minalinių naujienų puslapiuose, netgi buvo vadinamas lietuviškąja Čikaga. Laimė, mestos didžiulės teisėsaugos pajėgos sugebėjo per kelerius metus į teismo suolus susodinti žiauriausių nusikaltėlių gaujų lyderius.

2002-aisiais Panevėžio vardas skambėjo ir kiek neįprastame kontekste – Panevėžio pataisos namuose pirmą kartą viso pasaulio istorijoje buvo išrinkta gražiausia nusikaltėlė projekte „Mis Nelais­vė“.

2003 m. Panevėžys šventė jubi­liejinį, 500 metų gimtadienį. Tarp daugybės įvairiausių renginių buvo nusilenkta ir Panevėžio miesto įkūrėjui Aleksandrui – Senvagėje iškilo jo skulptūra.

2006 m. buvo itin sunkūs – didelė dalis panevėžiečių neteko darbo, bankrutavus didžiausiam darbdaviui „Ekranui“. Beveik ketu­ri tūkstančiai darbuotojų buvo pri­versti minti Darbo biržos slenkstį. Mieste kilo socialinė įtampa – ne­darbo lygis mieste šoktelėjo dvigu­bai. Tais pačiais metais įsiliepsnojo ir vadinamasis vokelių skandalas. Paprasta darbininkė stojo į mūšį su galinga bendrove dėl atlyginimo, mokamo vokeliuose. Nors dėl to prarado sveikatą, sugebėjo įrodyti savo tiesą.

2008–2018 m. Žingsnis į naują tūkstantmetį

Nors ekonomistų kalbose vis daž­niau pasigirsdavo grasinimų krizė­mis, nekilnojamojo turto burbulais, 2008-ųjų pradžioje nedaug kas tuo tikėjo. Deja, krizė atėjo, piniginės ištuštėjo ir daug brangiai kainuojan­čių projektų liko dūlėti stalčiuose.

2009-aisiais Lietuva minėjo tūks­tantmetį, veržėsi diržus ir virškino naktinės mokesčių reformos pada­rinius. Pirmąkart Lietuvos istorijoje net keturi svarbūs postai – prezi­dento, Seimo pirmininko, finansų ir krašto apsaugos ministrų – atiteko moterims.

2010 m. birželį Lietuvą sukrėtė politikos mohikano – pirmojo ne­priklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento ir buvusio premjero Al­girdo Brazausko mirtis. Laidotuvės neapsiėjo be konfliktų. Bažnyčia neleido velionio šarvoti Vilniaus arkikatedroje, taip supykdė ir su­priešino dalį politikų ir visuomenės. Po kurio laiko velionio atminimą aptemdė dar viena istorija – mi­lijonierė velionio žmona Kristina Brazauskienė paprašė skirti jai prezidento našlės rentą. Lietuvos visuomenę supriešino ir pirmą kartą įvykęs gėjų paradas.

Lietuvoje praūžė krepšinio karš­tinė. Lietuvoje vykusiame Europos jaunių krepšinio čempionate mūsų komanda be pralaimėjimo kartėlio iškovojo aukso medalius. Rugsėjį bronzą į Lietuvą iš Turkijoje vyku­sio pasaulio čempionato parvežė ir Lietuvos krepšinio rinktinė.
2011 m. kaip žaibas iš giedro dangaus buvo banko „Snoras“ griūtis. Dėl įtarimų, kad banko įsipareigojimai viršijo turimus ište­klius, per vieną naktį bankas buvo nacionalizuotas, o po patikrinimų buvo nustatyta, kad banke trūksta 3,4 mlrd. litų. Labiausiai dėl „Snoro“ bankroto nukentėjo indėlininkai: daugelis taip ir neatgavo savo turėtų indėlių. „Snoro“ bankrotas tapo rimtu išbandymu ne tik verslo įmonėms, turėjusioms sąskaitas šiame banke, bet ir apskritai visam bankų sektoriui Lietuvoje, nes buvo stipriai sujudinti pasitikėjimo ban­kais pamatai.

Tais pačiais metais sužibo auk­sinės žuvelės Rūtos Meilutytės žvaigždė. Europos jaunimo olim­piniame festivalyje ji pelnė net tris skirtingų spalvų medalius. O 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Londone, būdama vos šešiolikos, pasiekė geriausią pasaulio sezono rezultatą. R. Meilutytė tapo jauniau­sia 100 m plaukimo krūtine distan­cijos olimpine čempione ir pirmąja nepriklausomos Lietuvos plaukike, iškovojusia olimpinį medalį.

2013 metų svarbiausiu įvykiu buvo Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai. O jau 2015 m. sausio 1 dieną Lietuvoje įvesta bendra Europos valiuta – euras, šalis tapo 19-ąja euro zonos nare. Tais pačiais metais, atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją ir valstybės saugumui kylančias grėsmes, at­naujinta devynių mėnesių trukmės nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba.

Simboliška, kad šimtmečio išva­karėse, 2017 m. kovą, profesorius Liudas Mažylis Vokietijoje rado 1918 metų vasario 16 d. Nepriklau­somybės aktą.

Šis dešimtmetis Panevėžiui buvo savotiški iššūkio metai. Mažėjantis gimstamumas ir emigracija išretino panevėžiečių gretas. Iš 113 653 gy­ventojų 2008 m. dabar beliko kiek daugiau kaip 98 tūkstančiai. Tad per šį dešimtmetį teko uždaryti ne vieną mokyklą. Tiesa, 2014 m. Panevėžyje buvo įsteigta Raimundo Sargūno sporto gimnazija išskirtinių gabumų sportui turintiems jaunuoliams. O garsiais sportininkais Panevėžys galėjo didžiuotis visada. 2012 m. Eu­ropos jaunimo čempionate sužibėjo jaunasis plaukikas Danas Rapšys. 2017 m. pasaulio čempionate beveik visuose asmeniniuose startuose jis pagerino Lietuvos rekordus ir tapo Europos čempionu laisvuoju stiliumi trumpajame baseine. O 2012 m. Panevėžyje vykusiame Europos treko čempionate sėkmė šypsojosi garsiausioms šalies dvira­tininkėms panevėžietėms Simonai Krupeckaitei, Vilijai Sereikaitei, Aušrinei Trebaitei. Tiesa, neišvengta ir skaudžių praradimų – 2014 m. iširo legendinis Panevėžio futbolo klubas „Ekranas“, nors nuo 2005 m. iki 2010 m. išgyveno savo aukso lai­kotarpį – laimėjo keturis Lietuvos čempiono titulus iš šešių.

Kultūrinį miesto gyvenimą iš­judino tai, kad 2014 m. Panevėžys buvo tapęs Lietuvos kultūros sosti­ne, tad panevėžiečiai turėjo galimy­bę susipažinti su skirtingomis pa­saulio kultūromis. Nors susitraukęs, naują Lietuvos šimtmetį Panevėžys pasitinka su ambicijomis tapti Lie­tuvos pramonės ir robotikos centru.